harbour-books/tools/StatisticsGenerator/patterns/base/lithuanian/Bredberis.txt

RĖJUS BREDBERIS
Pienių vynas

VILNIUS


DANDELION WINE
BY RAY BRADBURY
New York, 1964



Vertė G. KIRVAITIS


Volteriui J. Bredberiui - ne dėdei ir ne giminaičiui,
o tik leidėjui ir draugui.

•
AUŠO TYKUS RYTAS; MIESTAS, APGAUBTAS TAMSOS, saldžiai miegojo. Ore dvelkė vasara, vėjas buvo vasariškas, pasaulis alsavo ramiai, šiltai ir tingiai. Užteko tik atsikelti, iškišti galvą pro langą, kad suprastum: štai ir atėjo pirmoji tikrosios laisvės, tikrojo gyvenimo akimirka, pirmasis vasaros rytas.
Dvylikametis Daglas Spoldingas ką tik atmerkė akis ir lyg į drungną upę pasinėrė į nedrumsčiamą rytmečio tylą. Jis gulėjo savo miegamajame, ketvirtame aukšte, po kupolu, ir jautė, kad šis puikiausias viso miesto bokštas, aukštai iškilęs birželio vėjyje, teikia jam nepaprastos galios. Naktimis, kai medžiai susilieja į tamsią masę, jo žvilgsnis tarsi švyturio spindulys klaidžioja aplinkui po vilnijančias guobų, ąžuolų bei klevų marias. O dabar...
— Tai puikumėlis! —sušnibždėjo Daglas, Priešaky — visa vasara, daugybė dienų — vos ne pusė kalendoriaus. Jis jau vaizdavosi tapęs daugiarankiu, kaip deivė Šiva iš kelionių knygutės, ir tik skina dar neprinokusius obuolius, persikus ir tamsias it naktis slyvas. Nebeišviliosi jo iš miško, krūmų ar upės. O kaip bus gera kiek atvėsti, įlindus į apšerkšnijusią ledaunę, kaip linksma kepti senelės virtuvėje kartu su tūkstančiais viščiukų.
Bet dabar jo laukė įprastas darbas.
Kartą per savaitę jam buvo leidžiama palikti tėvą, motiną ir jaunesnįjį brolį Tomą, kurie miegojo gretimame namelyje, ir nakvoti čia, pas senelį; jis užbėgdavo tamsiais įvijais laiptais, į kambarį po kupolu ir užmigdavo šioje burtininko buveinėje tarp žaibų ir vaiduoklių, o paryčiais, kol dar nesigirdėdavo pienininko butelių krištolinio skambesio, nubusdavo ir pradėdavo savo magišką ritualą.
Stovėdamas tamsoje prie atviro lango, jis įkvėpė pilną krutinę oro ir iš visų jėgų pūstelėjo.
Gatvės žibintai akimirksniu užgeso, tarsi žvakės ant juodo torto. Jis pūstelėjo dar kartą ir dar, ir danguje pradėjo blėsti žvaigždės.
Daglas šyptelėjo. Parodė pirštu.
Čia ir čia. O dabar ten ir va ten...
Paryčio migloje vienas po kito ėmė ryškėti geltoni kvadratai — namuose žiebėsi šviesos. Kažkur toli toli auštančiuose rytuose staiga nušvito ištisa virtinė langų.
— Visiems nusižiovauti Visiems kelt! Didysis namas apačioje atgijo.
— Seneli, išsiimk dantis iš stiklinės! — Jis kiek palūkėjo.— Senele ir prosenele, kept karštų bandelių!
Skersvėjai išnešiojo po koridorius šiltą kepamos tešlos kvapą, ir štai visuose kambariuose jau sujudo tetos, dėdės, pusbroliai ir pusseserės, suvažiavę čia paviešėti.
— Pabusk, Senių gatve! Mis Helena Lumis, pulkininke Frili, mis Bentli! Atsikosėkit, kelkitės, prarykit savo tabletes, na, vikriau! Misteri Džonai, kinkykit arklį, stumkit furgoną iš pašiūrės ir — į kelią!
Niūrūs pastatai anapus daubos, kertančios miestą, atmerkė klastingas drakoniškas akis. Tuoj apačioje pasirodys dvi senutės elektrinėje Žaliojoje mašinoje ir nuriedės ryto alėjomis, draugiškai mojuodamos kiekvienam sutiktam šuniui.
— Misteri Tridenai, bėkite į tramvajų parką!
Tuoj, kibirkščiuodamas karštomis melsvomis žiežirbomis, į plytomis grįstų gatvių vagas išplauks tramvajus.
— Džonai Hafai, Čarli Vudmenai, jūs pasiruošę? — sušnibždėjo Daglas Vaikų gatvei.— Pasiruošę? — paklausė jis beisbolo kamuolių, mirkstančių rasotose vejose, ir tuščių virvinių sūpuoklių, nukarusių nuo medžių.
— Mama, tėti, Tomai, atsibuskit!
Tyliai sučirškė žadintuvai. Sugaudė teismo rūmų laikrodis. Tarsi tinklas, sviestas jo ranka, virš medžių šūstelėjo ir pragydo paukščiai. Toliau diriguodamas savo orkestrui, Daglas ištiesė ranką rytų link.
Ir patekėjo saulė.
Jis sukryžiavo rankas ant krūtinės ir nusišypsojo kaip tikras burtininkas. Štai, prašom, pagalvojo jis, užtenka tik man panorėti — ir visi šoka, visi bėga. Puiki bus vasara.
Galiausiai, spragtelėjęs pirštais, davė miestui paskutinį įsakymą.
Atsivėrė namų durys, žmonės išėjo į gatvę.
Prasidėjo tūkstantis devyni šimtai dvidešimt aštuntųjų metų vasara.

•
TĄ RYTĄ, EIDAMAS PER VEJĄ, DAGLAS SPOLDINGAS veidu užkliudė voratinklį. Plonytis nematomas siūlelis palietė jo kaktą ir trūko be garso.
Ir iš to menko įvykio Daglas suprato, kad diena bus ne tokia, kaip kitos. Ne tokia dar ir todėl, kad, kaip aiškino tėvas, mašina veždamas jį ir jo dešimtmetį brolį Tomą už miesto, yra dienų, sudėtų vien iš kvapų: visą pasaulį gali įkvėpti ir iškvėpti pro nosį. O kitomis dienomis, tęsė jis, gali išgirsti kiekvieną trenksmą, kiekvieną krebždesį visatoje. Yra ir skonio dienų, ir lytėjimo dienų. O yra ir tokių, kai jauti viską kartu. Štai šiandien, pavyzdžiui, kalbėjo jis, taip kvepia, tartum per naktį ten už kalvų būtų išaugęs didžiulis sodas ir užpildęs visą žemę iki pat horizonto maloniais kvapsniais. Oras kvepia lietumi, o danguje — nė debesėlio. Ims, žiūrėk, ir nusikvatos kas miške, bet dabar ten viešpatauja tyla...
Išpūtęs akis, Daglas žiūrėjo į skriejančius laukus. Ne, nekvepia nei sodu, nei lietumi, o iš kur tas kvapas ir imsis, jeigu nei obelų nėra, nei debesų. Ir kas gi ten gali kvatoti miške?..
Ir vis dėlto,— Daglas suvirpėjo, kad ir be jokios priežasties,— diena ypatinga.
Mašina sustojo pačiame tylaus miško viduryje.
— Na, berniukai, neišdykaukit! Jie kumšėjo vienas kitą alkūnėmis.
— Gerai, tėti.
Jie išlipo iš mašinos, pasiėmė mėlynus skardinius kibirus ir, palikę tuščią ir purviną kelią, pasinėrė šviežiai nulytos žemės kvapuosna.
— Ieškokite bičių,— pasakė tėvas.— Jos visada zuja apie vynuoges, kaip berniūkščiai apie virtuvę. Dagai!
Daglas krūptelėjo ir pakėlė galvą.
— Vėl skrajoji padebesiais, — pasakė tėvas. — Atsipeikėk ir drožiam kartu.
— Taip, tėti.
Ir jie vorele patraukė per mišką: prieky tėvas, aukštas ir petingas, už jo Daglas, o mažutėlis Tomas tipeno paskutinis brolio šešėly. Užkopė į neaukštą kalvelę ir pažvelgė į tolį. Štai ten, pažiūrėkit, parodė pirštu tėvas, ten gyvena didžiuliai tykūs vasaros vėjai ir nematomi sklando žaliose gelmėse tarsi banginių pamėklės.
Daglas skubiai pažvelgė į tą pusę, bet nieko nepamatė ir pasijuto apviltas, — tėvas, kaip ir senelis, amžinai kalba mįslėmis. Bet... Bet vis dėlto... Daglas sulaikė kvapą ir sukluso.
Taip, kažkas turi atsitikti, galvojo jis, tikrai turi.
— Va papartis, vadinamas Veneros garbanomis. — Tėtis neskubėdamas žengė pirmyn, skardinis kibiras skambčiojo jo rankoje. — O šitą jaučiate? — bato galu pažarstė žemę. — Milijonus metų kaupėsi tas storas puvenų sluoksnis. Tik įsivaizduokite, kiek rudeniu praėjo, kol žemė pasidarė tokia minkšta.
— O lia lia! Žengiu kaip indėnas, — pasakė Tomas. — Visai negirdėti.
Daglas palietė žemę susikaupęs, klausydamasis, bet nieko nepajuto. Mus apsupo, galvojo jis. Kažkas atsitiks! Bet kas? Jis stabtelėjo. — „Nagi, išeik, kad ir kas tu būtum, kad ir kur besislėptum!" — mintyse šūktelėjo.
Tomas ir tėtis žingsniavo tolyn per minkštą žemę.
— Gražiausi nėriniai pasaulyje, — tyliai tarė tėvas.
Ir parodė ranka aukštyn į medžių viršūnes, įpintas į dangų, o gal dangų, įpintą medžių viršūnėse, — nė pats tikrai nežinojo, kaip ten yra. Pagaliau nesvarbu, nusišypsojo tėvas, vis tiek čia nėriniai, žali ir mėlyni: tik įsižiūrėkite gerai ir pamatysite — miškas audžia juos tarsi gaudžiančios staklės. Tėtis stovėjo, įsisprendęs rankas į šonus, pasakojo apie visokiausius dalykus, ir žodžiai jam liete liejosi iš lūpų. Dažnai jis ir pats šaipėsi iš savo pasakojimų, ir dėl to jie plaukė dar sklandžiau. Gera kartais pasiklausyti tylos, sakė jis, jeigu išvis tylos įmanoma klausytis, nes tada, tęsė jis, gali išgirsti, kaip skrajoja lauko gėlių žiedadulkės, o oras taip ir dūzgia nuo bičių, taip taip, dūzgia! O štai — girdite? Ten, anapus tų medžiu, tarsi krioklys liejasi paukščių giesmės!
Dabar, galvojo Daglas, jau ateina! Atlekia! O aš dar nematau... Atlekia! Tiesiai į mane!
— Laukinės vynuogės!—šūktelėjo tėvas.— Mums pasisekė. Žiūrėkite!
Oi ne! — aiktelėjo be garso Daglas.
Bet Tomas ir tėtis jau pasilenkė ir sukišo rankas į šlamantį krūmą. Kerai išsisklaidė. Tas baisus, grėsmingas pasalūnas, kuris tykojo, ketindamas užpulti ir sukrėsti jo sielą, staiga išnyko.
Nustėręs ir kaip nesavas Daglas parkrito ant kelių. Jo pirštai giliai paniro žaliame šešėlyje ir vėl pasirodė, nudažyti tokia spalva, tarsi jis būtų sužeidęs mišką ir įkišęs ranką į atvirą žaizdą.
— Berniukai, priešpiečių!
Kibirai buvo apypilniai laukinių vynuogių ir žemuogių, aplinkui zvimbė bitės, — visai ne bitės, o tiesiog pasaulis tyliai murkuoja sau po nosim, pasakė tėvas; jie sėdėjo ant apsamanojusio rąsto, kramtydami sumuštinius, ir bandė klausytis miško, kaip jo klausėsi tėvas. Daglas jautė, kad tėtis jį stebi su lengva pašaipa. Atrodė, jis norėjo kažką pasakyti, tačiau apsigalvojo, atsikando dar kąsnį sumuštinio ir žiūrėjo susimąstęs.
— Sumuštinis miške — jau nebe sumuštinis. Skonis visai kitoks, negu namie, tiesa? Daug gardesnis. Atsiduoda mėta ir sakais. O koks apetitas atsiranda!
Daglas nustojo kramtęs ir palietė liežuviu duoną ir kumpį. Ne, ne... paprasčiausias sumuštinis. Tomas linktelėjo, toliau kramtydamas.
— Aš suprantu, tėti.
Juk vos neįvyko, galvojo Daglas. Nežinau, kas tai, bet jis baisiai didelis, tiesiog milžiniškas! Kažkas jį nubaidė. Kurgi jis dabar? Vėl glūdi už to krūmo? Ne, kažkur užpakaly! Ne, čia... beveik čia... Daglas slapčiom pasičiupinėjo pilviuką.
Dar sugrįš, reikia tik palūkėti. Neskaudės, aš žinau, juk ne dėl to ateis, kad mane įskaudintų. Bet kas tai galų gale? Kas? Kas?
— O tu žinai, kiek kartų mes šįmet žaidėme beisbolą? O pernai? O užpernai? — nei iš šio, nei iš to paklausė Tomas.
Daglas žvilgtelėjo į greitai judančias brolio lūpas.
— Aš viską užrašiau! Tūkstantį penkis šimtus šešiasdešimt aštuonis kartus! O kiek kartų aš valiau dantis per dešimtį metų? Šešis tūkstančius kartų! Ploviau rankas — penkiolika tūkstančių. Miegojau — keturis tūkstančius su viršum kartų, neskaitant snūstelėjimų. Suvalgiau šešis šimtus persikų, aštuonis šimtus obuolių. Kriaušių — du šimtus. Nelabai aš mėgstu kriaušes. Klausk, ko tik nori, viską turiu susirašęs. Jeigu suskaičiuotum, ką aš padariau per visą dešimtį metų, išeitų milijardai milijonų!
Štai, štai, mąstė Daglas. Vėl artėja. Kodėl? Todėl, kad Tomas plepa? Bet argi dėl Tomo? Jis vis tarška ir tarška pilna burna, tėtis sėdi ant rąsto, budrus it lūšis, o Tomui žodžiai tik plaukia ir plaukia iš lūpų, tarsi burbuliukai iš gazuoto vandens.
— Perskaičiau knygų — keturis šimtus. Mačiau kine: keturiasdešimt filmų su Baku Džounzu, trisdešimt — su Džeku Hoksiu, keturiasdešimt penkis — su Tomu Miksų, trisdešimt devynis — su Hutu Gibsonu, šimtą devyniasdešimt penkis multifilmus apie katiną Feliksą, dešimt su Daglu Ferbenksu, aštuonis kartus mačiau „Operos vaiduoklį" su Lonu Čaniu, keturiskart Miltoną Silsą ir vieną apie meilę su Adolfu Menžu, tik tada aš prasėdėjau ištisas devyniasdešimt valandų tualete, laukdamas, kol pasibaigs ta šlykštynė ir pradės rodyti „Katę ir kanarėlę" ar „Šikšnosparnį". O tada jau visi stvarstėsi vienas už kito ir spiegė dvi valandas be pertrūkio. O suvalgiau per tą laiką keturis šimtus ledinukų, tris šimtus irisų, septynis šimtus porcijų ledų...
Tomas dar tauškėjo kokias penkias minutes, kol tėtis jį Pertraukė:
— O kiek uogų šiandien surinkai, Tomai?
Lygiai du šimtus penkiasdešimt šešias! — iš karto išpyškino Tomas.
Tėtis susijuokė, ir tuo baigėsi priešpiečiai; vėl visi patraukė į miško unksmę rinkti laukinių vynuogių ir smulkučių žemuogių. Visi trys lankstėsi iki pat žemės, rankos be perstojo zujo pirmyn ir atgal, kibirai vis sunkėjo, o Daglas, sulaikęs kvapą, galvojo: štai, štai, jis ir vėl arti. Alsuoja man kone į pakaušį! Nesidairyk! Dirbk, rink uogas, mesk į kibirą. Jei atsigręši — vėl nubaidysi. Na, jau šį kartą nebepaleisk! Bet kaip, kaip jį prisivilioti arčiau, kaip pamatyti, pažvelgti tiesiai į akis? Kaip? Kaip?
— O aš turiu snieguole degtukų dėžutėje, — tarė Tomas ir šyptelėjo, pažvelgęs į savo ranką — nuo uogų ji buvo raudona tarsi pirštinėta.
Užsičiaupk! — vos nesuriko Daglas. Bet ne, juk riksmas pažadins aidus ir viską išbaidys!
Ir, be to... Kuo daugiau Tomas plepa, tuo arčiau slenka tas baisiai didelis Kažkas; jis nebijo Tomo, Tomas tik pritraukia jį, Tomas pats yra jo dalis!
— Dar vasario mėnesį, — sukikeno Tomas, — kai smarkiai snigo, išnešiau dėžutę į lauką, sugavau didžiulę snaigę — paukšt! — užtrenkiau, parbėgau namo ir įkišau į šaldytuvą!
Arti, visai arti. Daglas žiūrėjo įsmeigęs akis į krutančias Tomo lūpas. Jam norėjosi atšokti į šalį, pasprukti — juk už miško kyla milžiniška banga. Ji užgrius juos visus ir sutraiškys...
— Taigi, ponai, — dėstė Tomas, raškydamas vynuoges, — aš vienintelis visoje Ilinojo valstijoje turiu snieguole vasaros metu. Tai brangiau už deimantus, garbės žodis. Rytoj aš ją atidarysiu. Dagai, tu irgi galėsi pažiūrėti...
Kitą kurią dieną Daglas būtų tik paniekinamai prunkštelėjęs — kurgi ne, snieguole, taip ir patikėsiu. Bet dabar į jį lėkė tas didžiulis Kažkas, štai tuoj trenks iš giedro dangaus, — ir jis tik linktelėjo užsimerkęs.
Tomas nustebęs liovėsi rinkęs uogas ir atsisukęs įsistebeilijo į brolį.
Pritūpęs Daglas buvo tiesiog idealus taikinys. Riktelėjęs karo šūkį, Tomas šuoliu užlėkė ant jo, parvertė ant žemės. Jie ėmė raičiotis po žolę, kumščiuodami vienas kitą.
Ne! Daglas iš paskutiniųjų stengėsi apie nieką kitą negalvoti. Ne! Ir staiga... Taip, viskas gerai! Taip! Nei susidūrimas, nei grumtynės nenubaidė atriedėjusios bangos, kuri ištiško, užliejo juos ir nusinešė abu per vešlios žolės krantą gilyn į mišką. Tomo krumpliai pataikė Daglui į lūpą. Jis pajuto sūrų, šiltą kraujo skonį, apglėbė brolį, stipriai suspaudė, ir jie abu apmirė, tik širdys daužėsi ir oras švilpdamas veržėsi pro šnerves. Pagaliau Daglas pamažu atmerkė vieną akį: gal vėl nieko nebėra?
Bet prieš jį buvo viskas, visiškai visiškai viskas. Tarsi didžiulis milžiniškos akies vyzdis, kuris taip pat ką tik atsimerkė ir išsiplėtė, viską aprėpdamas į jį įdėmiai žvelgė visas pasaulis.
Ir Daglas suprato: štai kas taip nelauktai apėmė jį ir dabar jau nebepaliks jo, niekada nepabėgs. Aš gyvas, pagalvojo jis.
Pirštai jam drebėjo, skaisčiai raudoni nuo kraujo, tarsi skiautės kokios vėliavos, ką tik atrastos ir niekad dar nematytos. Kieno ta vėliava? Kam prisiekti ištikimybę?
Viena ranka vis dar laikydamas Tomą, tačiau visiškai jį užmiršęs, jis atsargiai palietė tą kraują, tarsi norėdamas jį nulupti, paskui pakėlė aukštyn ranką ir apžiūrėjo iš visų pusių. Tada paleido Tomą, išsitiesė aukštielninkas, vis dar iškėlęs ranką į dangų, ir dabar jis visas buvo tarsi vien galva; akys kaip sargybiniai pro nežinomos pilies grotas sekė tiltą — ištiestą ranką ir pirštus, kur šviesoje plazdeno skaisčiai raudona it kraujas vėliava. — Kas tau, Dagai? — paklausė Tomas.
Jo balsas sklido iš žalio apsamanojusio šulinio dugno, iš vandens gilumos, tolimas ir paslaptingas.
Po Daglu šnibždėjosi žolės. Jis panėrė ranką į jų pūkuotą kilimą, ir kažkur toli, bateliuose, trakštelėjo kojų pirštai. Ausyse it jūros kriauklėje dūsavo vėjas. Įvairiaspalvis pasaulis raibuliavo jo vyzdžiuose lyg mirgantys paveikslėliai krištoliniame rutulyje. Miškai buvo nusėti gėlėmis, tarsi saulės skeveldromis ir liepsnojančio dangaus skutais. Per milžinišką dugnu aukštyn apverstą dangaus ežerą šmėkščiojo paukščiai lyg miklios rankos paleisti akmenukai. Daglas garsiai švokštė pro dantis, įkvėpdamas ledą, iškvėpdamas ugnį. Vabzdžiai varstė orą tarsi elektros išlydžiai. Dešimt tūkstančių plaukelių ant Daglo galvos paaugo milijonine colio dalimi. Kiekvienoje ausyje plakė po širdį, trečioji tvaksėjo gerklėje, o tikroji dusliai mušė krūtinėje. Kūnas godžiai alsavo milijonais porų.
Aš iš tiesų gyvas, galvojo Daglas. Anksčiau aš to nežinojau, o jeigu ir žinojau, tai negalvodavau.
Jis riktelėjo tai be garso dešimt kartų! Tik pagalvokit! Tik pagalvokit! Pragyveno dvylika metų ir ničnieko nesuprato! Tik dabar, besipešdamas, atrado čia po medžiu šį nuostabų chronometrą, šį auksu žibantį laikrodį su garantija septynioms dešimtims metų.
— Dagai, kas gi tau?
Daglas riktelėjo laukiniu balsu, čiupo Tomą į glėbį ir vėl pradėjo su juo galynėtis.
— Dagai, ar pasiutai?
— Pasiutau!
Jie ritosi žemyn kalvos šlaitu, saulė degė jų burnose ir akyse tarsi citrininio stiklo šukelės; jie žiopčiojo it žuvys, išmestos ant kranto, ir kvatojo iki ašarų.
— Dagai, tu neišsikraustė! iš proto?
— Ne, ne, ne, ne!
Daglas prisimerkė: tamsoje minkštai žengė dėmėtieji leopardai.
— Tomai! — Paskui tyliau: — Tomai... ar visi pasaulyje žino... kad jie gyvi?
— Aišku, žino. O ką tu manei?
Leopardai negirdimai nuslinko tolyn į tamsą, kur akys jau nebegalėjo jų pasekti.
— Tikriausiai, žino,— sušnibždėjo Daglas. — O, kad taip visi žinotų.
Jis atmerkė akis. Aukštai virš jo, žaliais lapais išmargintame dangaus skliaute, stovėjo tėtis ir, įsisprendęs rankas į šonus, juokėsi. Jų akys susitiko. Daglas suvirpėjo.. Tėtis žino, pagalvojo. Viskas buvo iš anksto sumanyta. Jis tyčia mus čia atvežė, norėjo, kad man tai atsitiktų! Jis ir pats čia prikišo
ranką, jis juk viską žino. Ir dabar jis žino, kad ir aš jau žinau. Iš viršaus nusileido didelė ranka ir pakėlė jį į orą. Svirduliuodamas ant netvirtų kojų tarp Tomo ir tėčio, visas susidraskęs ir susivėlęs, vis dar apkvaišęs Daglas atsargiai palietė alkūnes — jos buvo lyg svetimos — ir su pasitenkinimu aplaižė prakirstą lūpą. Tada pažvelgė į tėtį ir Tomą.
— Aš nešiu visus kibirus,— pasakė jis.— Šiandien aš noriu vienas viską tampyti.
Jie mįslingai šyptelėjo ir atidavė jam savo kibirus.
Jis stovėjo, lengvai siūbuodamas, tvirtai suspaudęs rankose savo naštą — visą sulčių pritvinkusį mišką. Noriu pajusti viską, kas tik įmanoma pajusti, galvojo jis. Noriu pajusti nuovargį. Negalima užmiršti, kad esu gyvas, — dabar žinau, kad esu gyvas, — negalima to užmiršti nei šiandien, nei ryt, nei poryt — niekada.
Jis ėjo apsvaigęs su savo sunkia našta, o paskui jį plaukė bitės, laukinių vynuogių kvapas ir gelsva saule spindinti vasara; pirštai brinko ir darėsi nuostabiai nejautrūs, rankos tirpo, kojos pynėsi, ir tėvas netgi nutvėrė jį už peties.
— Nereikia, — murmėjo Daglas, — man nieko, aš pats... Dar gerą pusvalandį jo rankos, kojos, nugara jautė žolę ir šaknis, akmenis ir samanotą žievę, kurie buvo tarsi atsispaudę jo kūne. Jam apie tai bemąstant, tas antspaudas pamažu nyko, tirpo, sklaidėsi, o jo brolis ir tėvas tylėdami sekė paskui, leisdami jam vienam skinti kelią per mišką link to nepaprasto plento, kuris parves juos atgal į miestą.

•
MIESTAS TOS PAČIOS DIENOS POPIETĘ.
Ir dar vienas atradimas.
Senelis stovėjo erdvioje verandoje ir tartum laivo kapitonas žvalgė plačiai išsidriekusias atėjusios vasaros valdas. Jis tarėsi su vėju, nepasiekiamu dangumi ir pievele, kur stovėjo Daglas su Tomu ir tarėsi tik su juo.
— Seneli, ar jos jau geros? Senelis pasitrynė smakrą.
— Penki šimtai, tūkstantis, netgi du tūkstančiai — tikrai. Taip taip, geras derlius. Skinkit jas, skinkit visas. Dešimt centų už kiekvieną maišą, atneštą į presą.
— Valio!
Berniukai šypsodami ėmėsi darbo. Jie skynė auksines gėles, gėles, kurios užtvindo visą pasaulį, išsilieja iš pievų į grįstas gatves, tyliai barbena į skaidrius rūsių langus, blaškosi aplinkui, akinamai spindėdamos kaip ištirpusios saulės lašai.
— Kiekvienais metais jos tarsi nuo saito nutrūksta, — pasakė senelis. — Na ir tegu sau. Aure, kiek jų! Stovi sau išdidžios kaip liūtai. Pažiūrėk į jas ilgiau, tai ir pradegins kiaurai akis. O juk visai paprasta gėlytė, galima sakyti, piktžolė, niekas į jas ir dėmesio nekreipia. Bet mums pienė — kilnus augalas.
Ir, rūpestingai nuskintos, pienės maišuose keliauja žemyn, į rūsį. Joms pasirodžius, rūsio tamsoje sužėruoja pašvaistė. Vyno presas stovi atviras, šaltas. Gėlių srovė jį sušildo. Senelis pakelia presą, suka rankeną — vis greičiau ir greičiau — ir presas palengva ima spausti žiedus.
— Va... šitaip...
Iš pradžių plona čiurkšle, paskui vis smarkiau ir gausiau ima lietis aukso potvynis, ir puikaus, karšto mėnesio sultys bėga lataku į molinius ąsočius. Čia joms duos parūgti, nugriebs putas, supilstys į švarius kečupo butelius ir išrikiuos lentynose, kur jos švytės auksinėmis spalvomis rūsio prietemoje.
Pienių vynas.
Tie žodžiai turi vasaros skonį. Tas vynas — sugauta ir užkimšta buteliuose vasara. Ir dabar, kai Daglas žinojo, iš tikrųjų žinojo, jog jis gyvas, jog tam ir vaikšto po žemę, kad jaustų ir matytų visą pasaulį, jis suprato dar vieną dalyką: reikia dalelę viso to, ką patyrė, dalelę šios ypatingos dienos — pienių sunkimo dienos — taip pat užkimšti ir išsaugoti iki šaltos sausio dienos, kai tumulais drėbs sniegas, kai saulės bus nebuvę ištisas savaites ar net mėnesius ir tas stebuklas, ko gero, bus užsimiršęs, — va tada bus nebloga jį vėl prisiminti. Juk ši vasara bus kupina visokiausių paslaptingų kerų, ir jam rūpėjo visus juos išsaugoti, kur nors padėjus, kad paskui, kada tik panorėjęs, galėtų nusileisti žemyn ant pirštų galų į tą drėgną prieblandą ir ištiesti ranką...
Ir ten vienas prie kito eilėmis stovės pienių vyno buteliai — jie švelniai mirgės, kaip besiskleidžiantys ryto aušroje žiedai, ir pro ploną dulkių sluoksnį spindės šio birželio saulė. Pažvelk pro šį vyną į vėjuotą žiemos dieną — ir sniegas ištirps, pasirodys žolė, ant medžių atgis paukščiai, lyg milijonai peteliškių suplazdės vėjyje lapai ir žiedai. Ir netgi dangaus spalva pasikeis iš pilkos į žydrą.
Imk vasarą į rankas, pilk vasarą į taurę, pačią mažiausią, žinoma, — vaikams tik mažytis aitrus gurkšnelis, — kelk ją prie lūpų, ir tavo gyslomis vietoj žiaurios žiemos ims tekėti kaitri vasara.
— O dabar — lietaus vandens!
Žinoma, vynui tinka tik tyras vanduo, atkeliavęs iš tolimųjų ežerų, ir saldi rasa nuo aksominių laukų, kuri vos išaušus kyla aukštyn į giedrą padangę, ten, vėsioje aukštumoje, telkiasi švariai išpraustomis kekėmis ir vėjas jas gena šimtus mylių, pakeliui įkraudamas aukštos įtampos elektra. Kiekvienas šio vandens lašelis, krisdamas žemėn, nešasi dangaus trupinėlį. Jis sugeria rytų vėją ir vakarų, šiaurės ir pietų vėją ir pavirsta lietumi, o lietus per šias magiškas apeigas virsta vynu.
Daglas čiupo kaušą, išbėgo į kiemą ir giliai panardino į lietaus vandens statinaitę.
— Štai, prašom!
Vanduo kaip šilkas, skaidrus, melsvas šilkas. Kai jį geri, jis švelniai glosto lūpas, gerklę, širdį. Bet kaušą ir kibirą reikia nešti į rūsį ir vandeniu lyg išsiliejusiais kalnų upokšniais užpilti visą pienių derlių.
Netgi senelė kurią nors vasario dieną, kai už lango siaus pūga, akindama visą pasaulį, gniauždama kvapą praeiviams, — netgi senelė tokią dieną patyliukais nusileis į rūsį.
Viršuje, didžiuliame name, aidės kosulys ir šnypštimas, čiaudulys ir aimanos, vaikai karščiuos, gerklės ir nosys skaisčiai paraus tarsi vyšnios stiklainiuose, visur name tykos klastingi mikrobai.
Ir štai tada tarsi birželio fėja iš rūsio ateis senelė, slėpdama kažką po megzta skara. Ji nešios tą „kažką" į visų ligonių kambarius ir pilstys — kvapnų, skaidrų — į mažas taureles, kurias teks išgerti vienu ypu. Kitų laikų vaistai, saulės ir tingių rugpjūčio popiečių balzamas, tylus grįstomis gatvėmis riedančių ledų vežimėlių bilsnojimas, sidabriniai raketų pėdsakai padangėje, žolės fontanai, trykštantys iš po šienapjovių, judančių per skruzdžių karalijas,— viskas vienoje taurelėje!
Taip, netgi senelė, birželio saulės suviliota, nusileis į žiemos rūsį ir stovės ten tyliai vienui viena su savo slapčiausiom svajom, su savim pačia, lygiai kaip ir senelis, ir tėvas, ir dėdė Bertas ar kiti iš šeimynos, tarsi šnekučiuodami su seniai prabėgusių dienų šešėliais, su piknikais, su šiltu lietumi, su kviečių laukų, keptų kukurūzų ir šviežiai nupjauto šieno kvapais. Netgi senelė vis kartos ir kartos tuos nuostabius, auksinius žodžius, kurie skamba dabar, metant žiedus į presą, kuriuos kartos kiekvieną žiemą, visas baltas žiemas visais laikais. Tie žodžiai nuolat žais lūpose tarsi šypsena, tarsi netikėtas saulės blyksnis tamsoje.
Pienių vynas. Pienių vynas. Pienių vynas.

•
NEGIRDĖSI JŲ ATBĖGANT, O IR NUBĖGA JIE PATYLOMIS, beveik be garso. Tik žolė palinksta ir vėl išsitiesia. Tarsi debesų šešėliai jie sklendžia žemyn kalvų šlaitais, jie — vasaros berniūkščiai.
Daglas atsiliko ir pasiklydo. Sustojo uždusęs ant skardžio krašto, visai prie pat vėsa dvelkiančios bedugnės. Pastatęs ausis, nelyginant elnias, jis staiga užuodė seną kaip pasaulis pavojų. Čia dauba miestą skyrė i dvi dalis. Čia baigėsi civilizacija. Čia vien tik žemė ir milijonai mirčių bei gimimų kas valandą.
Ir čia praminti ar dar nepraminti takai tvirtino: kad taptų vyrais, berniukai turi keliauti, visą laiką keliauti.
Daglas apsigręžė. Šis takas tarsi didžiulė dulkina gyvatė veda į ledo rūmus, kur auksinėmis vasaros dienomis pasislepia žiema. O šis bėga link liepos kaitra žėruojančių smėlynų ežero pakrantėje. O štai tas — link medžių, kur berniukai gali tūnoti tarp lapų it rūgštūs neprinokę laukiniai obuoliukai. O štai anas — į persikų sodą, į vynuogyną, į daržą, kur snaudžia saulėje raini it katės arbūzai. Šis takas, tuščias ir pašėlusiai vingiuotas, — į mokyklą! Tas, tiesus kaip strėlė, — į šeštadieninius kaubojiškų filmų seansus. O anas, palei upelį, — tolyn, už miesto, į laukinę miško tankmę...
Daglas prisimerkė.
Kas galėtų pasakyti, kur baigiasi miestas ir prasideda gamta? Kas galėtų nubrėžti juos skiriančią ribą? Visada nuo seniausių laikų buvo ir yra niekieno žemė, kur galynėjasi šios abi jėgos ir viena jų kuriam laikui laimi ir užvaldo proskyną, klonį, pievelę, medį, krūmą. Bekraštė gėlių ir žolių jūra banguoja tolumoje, skalaudama vienišas fermas, o vasarą žaliasis potvynis plūsta į miestą. Kas naktį brūzgynai, pievos, tolimi laukai teka dauba vis artyn ir artyn, užtvindo miestą žolės ir vandens kvapu, ir miestas tarsi ištuštėja, apmiršta ir vėl nugrimzta žemėn. Ir kiekvieną rytą dauba vis giliau įsigraužia į miestą, grasindama praryti garažus kaip prakiurusias valtis, susiglemžti prieštvaninius automobilius, paliktus lietaus ir rūdžių malonei.
— Ei! Ei!
Per daubos, miesto ir laiko paslaptis dūmė Džonas Hafas ir Čarlis Vudmenas.
— Ei!
Daglas iš lėto patraukė taku žemyn. Dauba iš tiesų toji vieta, kur gali pažvelgti į du svarbiausius dalykus — kaip gyvena žmogus ir kaip gyvena gamta. Juk miestas galų gale tėra didžiulis, audrų nuteriotas laivas, pilnas be paliovos plušančių žmonių, semiančių lauk žolę, gramdančių rūdis. Kada-ne-kada kokia lūšnelė — gelbėjimo valtis, laivo kūdikis — begarsės laiko audros nuplauta, nusileidžia ant tylių termitų ir skruzdžių bangų plačiose daubos žiotyse ir klausosi, kaip svirpia žiogai ir šiugžda karštoje žolėje tarsi sausas popierius, paskui apkursta po storu voratinklių ir dulkių šydu ir galiausiai kaip gontų ir smalos lavina subyra ir suliepsnoja, nelyginant relikvijos, padegtos griaustinio ir melsvo žaibo, akimirksniui apšvietusio gamtos triumfą.
Štai kas traukė čia Daglą — paslaptinga žmogaus ir gamtos dvikova; kasmet žmogus pagrobia ką nors iš gamtos, o gamta vėl atsiima savo, ir taip miestas niekada galutinai nelaimi ir gyvena pavojuje; apsiginklavęs šienapjove, nuodų purkštuvu ir gyvatvorių žirklėm, jis atkakliai iriasi pirmyn, kaip jam liepia civilizacija, bet puikiai žino, kad visus namus iki vieno užlies žaliasis potvynis ir palaidos amžiams, kai tik žemėje išnyks paskutinis žmogus ir jo šienapjovės bei kauptukai, rūdžių suėsti, subyrės į dulkes.
Miestas. Gamta. Namai. Dauba. Daglas suglumęs dairėsi aplinkui. Bet koks gi ryšys tarp žmogaus ir gamtos, kaip suprasti, kiek jie vienas nuo kito priklauso, kai...
Jis nuleido akis.
Pirmasis vasaros ritualas baigtas — pienės surinktos ir vynas padarytas. Dabar laikas imtis antrojo, bet Daglas stovėjo sustingęs ir nejudėjo iš vietos.
— Dagai! Eime! Dagai! Berniukų balsai nutolo.
— Aš gyvas, — tarė Daglas. — Bet kas iš to? Jie dar gyvesni, nei aš. Kaip čia yra? Kaip?
Taip jis stovėjo vienišas, žiūrėdamas į savo kojas, nekrutėdamas — ir pagaliau suprato.

•
TĄ PAČIĄ DIENĄ VĖLAI VAKARE, GRĮŽDAMAS SU tėvais ir broliu Tomu iš kino, Daglas pamatė teniso batelius ryškiai apšviestoje parduotuvės vitrinoje. Jis skubiai nusuko akis į šalį, bet kojos jau pajuto apavą, pakilo ir nuskriejo pirmyn. Žemė ėmė suktis, virš galvos suplasnojo krautuvių tentai — tokį vėją jis sukėlė lėkdamas... Tėvai ir brolis žingsniavo sau neskubėdami, o Daglas ėjo tarp jų atatupstas, nenuleisdamas akių nuo teniso batelių ten, užpakaly, vidurnakčio vitrinoje.
— Įdomus filmas, — tarė motina.
— Aha, — murmtelėjo Daglas.
Buvo jau birželis — seniai praėjo laikas, kai perkami tokie bateliai, lengvi ir tykūs lyg vasaros lietus, krentantis ant šaligatvių. Jau birželis, ir žemė kupina pirmykštės galios, ir viskas aplinkui juda, kruta, auga. Žolė vis dar plūdo iš pievų, supo šaligatvius, sėmė namus. Atrodė, štai miestas ims, pasvirs ant šono ir nugrims, nepalikęs nė menkiausio pėdsako dobilų ir žolių vandenyne. O Daglas stovėjo čia, tarsi įaugęs į negyvo cemento ir raudonų plytų gatves, ir net pajudėti negalėjo.
— Tėti, — staiga išpoškino jis, — štai ten, vitrinoje, tie ekstra teniso bateliai...
Tėvas netgi nesiteikė atsigręžti.
— O gal man pasakysi, kam tau prireikė naujų batelių, a?
— Na...
Todėl, kad su jais jautiesi taip, lyg pirmą kartą šią vasarą būtum numetęs sunkius batus ir išbėgęs basas ant žolės. Taip, kaip žiemos naktį, kada iškiši kojas iš po šiltos antklodės, atstatai vėjui ir šalčiui, lendantiems pro atvirą langą, ir jos tau stingsta stingsta, o paskui vėl įtrauki jas po antklode, nelyginant du ledo luitus. Su teniso bateliais jautiesi tarsi pirmąkart vasarą brisdamas lėtai sruvenančiu upeliu, kai matai skaidriame vandenyje savo kojas, keistai užlūžusias, žengiančias priešaky tavo tikrosios pusės, tos, kur virš vandens.
— Tėti, — tarė Daglas, — tai labai sunku paaiškinti. Žmonės, siuvantys teniso batelius, žino, ko nori berniukai
ir ko jiems reikia. Jie įkloja piliarožių į puspadžius, o į kulnus įdeda stangrias spyruokles, viršų audžia iš žolių, išbalintų kaitrios saulės bekraščiuose laukuose. O kažkur giliai minkštų batelių viduje paslėptos plonos ir tvirtos elnio sausgyslės. Žmonės, kurie siuva šiuos batelius, tikriausiai, bus matę daugybę vėjų, lenkiančių medžius prie žemės, daugybę upių, bėgančių į ežerus. Ir visa tai būva bateliuose, ir visa tai — vasara. Daglas pabandė tai išreikšti žodžiais.
— Gal ir taip, — atsakė tėvas, — bet pasakyk, kuo blogi tavo pernykščiai bateliai? Susirask juos sandėliuke.
Daglui staiga pagailo berniūkščių, gyvenančių Kalifornijoje, nes jie avi sportiniais bateliais ištisus metus. Jie net supratimo neturi, kaip gera nusimesti nuo kojų žiemą, nusitraukti sunkius it geležis, sniego ir lietaus primirkusius odinius batus ir lakstyti basam visą dieną, o paskui susivarstyti pirmuosius vasaros naujutėlaičius teniso batelius, su kuriais bėgioti dar geriau, negu basam. Bet bateliai būtinai turi būti nauji — čia jų visas žavesys. Jų burtai, gal būt, išnyks iki pirmosios rugsėjo, tačiau dabar, birželio pabaigoje, jie dar stipriai veikia: tokie bateliai gali pernešti tave per medžius, per upes ir namus. O jeigu panorėsi — jie perkels tave ir per tvoras, šaligatvius ir šunis.
— Kaipgi tu nesupranti? — tarė Daglas. — Pernykščiai visai nebe tas.
Juk pernykščiai bateliai jau negyvi. Jie geri tik vieną vienintelę vasarą, kai apsiauni jais pirmą kartą. Bet kiekvienais metais, baigiantis vasarai, visada pamatai, visada supranti, kad nebegali su jais peršokti nei upių, nei medžių, nei namų, nes jie jau nebegyvi. O juk dabar vėl atėjo nauja vasara, ir jis Jautė, kad dabar su naujais bateliais galėtų daryti viską, ką tik panorėtų,
Jie užlipo laiptukais ir įėjo į namą.
— Taupyk pinigus, — patarė tėvas. — Už penkių ar šešių savaičių...
— Pasibaigs vasara!
Užgeso šviesa, Tomas užmigo, o Daglas gulėjo ir žiūrėjo į baltuojančias mėnesienoje savo pėdas ten toli, lovūgalyje, išvaduotas iš sunkių geležinių batų, tų žiemos pasvarų.
— Ką čia sugalvojus, kam man reikia naujų? Ką čia sugalvojus?
Na ką gi, kiekvienas žino, kad kalvose už miesto pilna draugų — jie baido karves, pranašauja oro permainas, nuo ryto ligi nakties kepa saulėje, plėšo besilupančios odos skutus it kalendoriaus lapelius ir vėl kepa saulėje. Jei užsigeisi juos pagauti, turėsi bėgioti greičiau už voveres ar lapes. O mieste knibždėte knibžda priešų; suirzę nuo karščio, jie prisimena visus žiemos vaidus ir nuoskaudas. Ieškok draugų, tvarkyk priešus! Štai lengvų kaip pūkas ekstra sportinių batelių šūkis. Pasaulis tau per greitai lekia? Nori pasivyti? Nori visada būti vikrus ir greitas? Tai pirk sportinius batelius! Lengvus kaip pūkas batelius!
Daglas pakratė savo taupyklę — ji vos girdimai skambtelėjo. Beveik tuščia. Jei tau ko reikia, pagalvojo jis, išsikovok pats. Naktį pamėginsiu surasti tą slaptą taką per mišką...
Apačioje vienas po kito geso miesto žiburiai. Į langą papūtė vėjas. Jis buvo lyg upės srovė, ir Daglo kojos panoro plaukti su juo.
Sapne jis girdėjo, kaip per šiltą tankią žolę bėga, bėga, bėga triušis.
Senasis misteris Sendersonas ėjo per savo krautuvę, paglostydamas kiekvieną prekę, nelyginant kokio žvėryno savininkas savo numylėtus gyvūnėlius, surinktus iš viso pasaulio. Misteris Sendersonas paglostė batus vitrinoje: vieni jam priminė kates, kiti — šunis. Jis lietė juos rūpestingai, švelniai — kur pataisys raištelį, kur ištrauks liežuvėlį. Paskui jis sustojo pačiame kilimo viduryje, apsižvalgė aplink ir patenkintas pakinkavo galva.
Nuaidėjo besiartinančio griaustinio trenksmas.
Tik prieš akimirką Sendersono batų krautuvės durys buvo tuščios. Dar akimirka — ir jose pasirodė Daglas Spoldingas. Jis sumišęs žvelgė žemyn, į savo odinius batus, tarsi nepajėgdamas pakelti tų svarsčių nuo asfalto. Daglo batai stabtelėjo, — ir griaustinis nutilo. Kankinamai lėtai, nedrįsdamas pakelti akių nuo saujoje sugniaužtų pinigų, Daglas žengė iš skaisčios popietės šviesos į krautuvę. Jis išdėstė savo santaupas ant prekystalio stulpeliais po penkis, dešimt ir dvidešimt penkis centus — atsargiai, nelyginant šachmatininkas, neramiai svarstantis, ką gi jam duos sekantis ėjimas — pergalės džiaugsmą ar pralaimėjimo kartėlį.
— Viskas aišku be žodžių, — tarė misteris Sendersonas. Daglas apmirė.
— Pirmiausia, aš žinau, ką tu nori pirkti, — tęsė misteris Sendersonas. — Antra, kiekvieną popietę matau tave prie savo vitrinos. Manai, kad nieko nepastebiu? Klysti. Trečia, tau reikia, tiksliai pavadinus, „lengvų kaip pūkas, minkštų it sviestas, vėsių lyg mėta" teniso batelių. Ketvirta, tu nori juos pirkti skolon.
— Ne! — riktelėjo Daglas, gaudydamas kvapą, tarsi visą naktį per sapną būtų bėgęs be poilsio. — Nereikia man skolon, aš kai ką geriau sugalvojau, — išpoškino pagaliau. — Aš tuoj paaiškinsiu, tik pirmiau prašom pasakyti vieną dalyką, misteri Sendersonai. Ar prisimenate, kada jūs pats paskutinį kartą avėjote tokiais bateliais?
Misterio Sendersono veidas apsiniaukė.
— Na, sakykim, prieš dešimt, gal dvidešimt... o gal ir trisdešimt metų... O kam?
— Žinote ką, misteri Sendersonai, ar jums neatrodo, kad Pirkėjų labui jūs turėtumėt bent prisimatuoti batelius, kuriuos Parduodate. Apsiaukit, sere, nors trumpam, ir sužinosite, kaip su jais žmogus jaučiasi. Jei ilgai ko nebandai, savaime užsimiršta. Juk cigarų pardavėjas rūko cigarus, tiesa? O konditeris juk visada ragauja savo prekę. Tai aš ir...
— Tu, tikriausiai, pastebėjai, — pertraukė jį senukas, — kad ir aš basas nevaikštau.
— Bet ne su sportiniais bateliais, sere! Kaipgi jūs pardavinėjate juos, jeigu nė negalite padoriai išgirti? O kaip girsite, pats jų gerai neišmėginęs?
Daglas kalbėjo su tokiu įkarščiu, kad misteris Sendersonas net pasitraukė porą žingsnių atatupstas ir susimąstęs pasitrynė smakrą.
— Na ką gi...
— Misteri Sendersonai, — pasakė Daglas, — padarykite man vieną dalyką, ir aš jums padarysiu ne mažiau naudingą.
— Vaikeli, nejaugi tam reikia, kad aš apsiaučiau sportiniais bateliais? — pasiteiravo senukas.
— Labai labai to norėčiau, sere!
Senukas atsiduso. Po valandėlės jis jau sėdėjo ant taburetės ir, garsiai šnopuodamas, varstė teniso batelius ant savo siaurų, ilgų pėdų. Jie atrodė visai svetimi ir netiko prie tamsių jo švarko rankogalių. Pagaliau jis atsistojo.
— Na, kaip jaučiatės? — paklausė berniukas.
— Kaip jaučiuosi? Puikiausiai, — ir jis vėl norėjo atsisėsti.
— Ne, ne, — Daglas maldaudamas ištiesė ranką. — Dabar prašom kiek pasisūpuoti va šitaip — nuo kulnų ant pirštų galų, truputį pajudėkit, pašokinėkit, pakol aš viską pasakysiu. Žinote ką: aš jums duodu pinigus, jūs man duodate batelius. Liksiu skolingas dolerį. Bet vos tik aš apsiausiu šiais bateliais, misteri Sendersonai, vos tik aš jais apsiausiu, žinote, kas atsitiks?
— Kas gi?
— Trach tararach! Aš išnešiosiu jūsų pirkėjams į namus pirkinius, parnešiu jums, ko reikia, atnešiu kavą, šluosiu šiukšles, bėgsiu į paštą, į telegrafą, į biblioteką! Aš lakstysiu pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal, dešimtį kartų per minutę! Va, jūs dabar pats jaučiate, kas tai per bateliai, misteri Sendersonai, pats jaučiate, kaip greitai jie mane nešios. Juk jie su spyruoklėm, jaučiate? Juk jie patys bėga! Jie nutveria kojas ir jau nebepaleis, jiems baisiai nepatinka stovėti vietoje. Štai aš ir vykdysiu visus jūsų pavedimus, viską, ko jūs pats nepanorėsite daryti, ir žinote kaip greitai! Jūs sau sėdite ramiai vėsioje parduotuvėje, o aš skraidau už jus po visą miestą. Bet iš tiesų tai ne aš, tai vis tie bateliai. Jie dumia kaip pasiutę gatvėmis, kerta kampus, pirmyn, atgal! Štai kaip!
Misterį Sendersoną apstulbino toji gražbylystė. Žodžių srautas pagavo jį ir nusinešė; jis įsikišo kojas giliau į batelius, pakrutino pirštus, pasukinėjo pėdą, palankstė koją per kulkšnį. Pro atviras duris dvelkė švelnus vėjelis, o misteris Sendersonas paslapčia spyruokliavo sulenktomis kojomis. Teniso bateliai be garso grimzdo minkštame kilime it džiunglių žolėje, juodžemyje ar stangriame molyje. Senukas oriai pasistiebė, atsispyręs kulnais nuo minkštos elastingos žemės lyg nuo putlios tešlos. Visokiausi jausmai keitėsi jo veide, tarsi kas būtų perjunginėjęs įvairiaspalves šviesas. Jo lūpos prasivėrė. Kurį laiką jis sūpavosi ant pirštų galų — vis lėčiau ir lėčiau — ir pagaliau sustingo; berniuko balsas taip pat nutilo, ir jie stovėjo abu gilioje, reikšmingoje tyloje, žvelgdami vienas kitam į akis.
Lauke, po karšta saule, šaligatviu praslinko keletas žmonių.
O senis ir berniukas vis tebestovėjo vienas prieš kitą, ir berniuko veidas švytėjo, o senukas, rodės, mąstė apie kokį netikėtą atradimą.
— Klausyk, — pasakė jis pagaliau. — Ar nenorėtum po kokių penkerių metų pardavinėti batus čia, mano krautuvėje?
— O, ačiū, misteri Sendersonai, tik aš dar pats nežinau, kuo būsiu užaugęs.
— Būsi tuo, sūnau, kuo panorėsi būti, — atsakė senukas. — Tavęs niekas nesustabdys.
Lengvu žingsniu jis perėjo per krautuvę prie sienos su dešimt tūkstančių dėžučių ir sugrįžo, nešinas bateliais Daglui. Po to ėmėsi ant lapo rašyti pavedimus, o Daglas tuo metu susivarstė batelius ir dabar stovėjo laukdamas.
Senukas padavė lapelį.
— Štai čia surašyta, kur turėsi sulakstyti šiandien. Kai viską padarysi, būsim su tavimi atsiskaitę ir galėsi mesti darbą.
— Ačiū jums, misteri Sendersonai! — Daglas puolė prie durų,
— Palauk! — sušuko senukas.
Daglas stabtelėjo ir atsisuko. Misteris Sendersonas palinko į priekį:
— Sakyk, kaip bateliai?
Berniukas žvilgtelėjo į savo kojas — jos jau buvo toli: upių gelmėse, kviečių laukuose, vėjyje, kuris jau ginė jį iš miesto. Jis vėl pakėlė galvą ir pažvelgė į senuką; jo akys degė, lūpos krutėjo, bet neištarė nė garso.
— Antilopės? — Senuko žvilgsnis nukrypo nuo Daglo veido į batelius. — Gazelės?
Berniukas susimąstė, padvejojo ir skubiai linktelėjo. Jis išgaravo akimirksniu. Kažką sušnabždėjo, staigiai apsisuko ir pranyko. Duryse buvo tuščia. Skubus batelių trepsėjimas ištirpo tropikų kaitroje.
Misteris Sendersonas stovėjo saulės nutviekstame tarpduryje ir klausėsi. Tas garsas priminė jam senus laikus, kai jį patį valdė berniukiškos svajos. Nuostabūs padarai šmėžavo padangėje, sklandė krūmuose, po medžių šakom, o paskui tolo ir bėgo šalin, kol belikdavo vos girdimas aidas.
— Antilopės, — pakartojo misteris Sendersonas. — Gazelės.
Jis pasilenkė ir pakėlė nuo žemės Daglo numestus žieminius batus, dar sunkius nuo pamirštų lietų ir seniai ištirpusio sniego. Paskui pasitraukė į pavėsį, toliau nuo akinančių saulės spindulių ir neskubėdamas minkštu ir lengvu žingsniu pasuko atgal į civilizaciją...

•
JIS IŠSIĖMĖ GELTONĄ PENKIACENTĮ BLOKNOTĄ. Išsiėmė geltoną Taikonderogo firmos pieštuką. Atvertė bloknotą. Lyžtelėjo pieštuką.
— Žinai, Tomai, — tarė jis, — tu su savo skaičiavimais davei man gerą mintį. Dabar ir aš taip darysiu, viską užrašinėsiu. Tu, tikriausiai, nė nepastebėjai, kad kiekvieną mielą vasarėlę mes darome tą patį, ką darėme praeitą vasarą.
— Ką gi, pavyzdžiui?
— Na, pavyzdžiui, darome pienių vyną, perkame naujus teniso batelius, iššauname pirmąją raketą, darome limonadą, traukiame rakštis iš kojų, renkame laukines vynuoges. Kasmet vis tas pats ir tas pats, lygiai taip, kaip pernai, jokių permainų, jokio skirtumo. Bet tai tik viena vasaros pusė, Tomai.
— O kita?
— Kita — tai, ką darom pirmą kartą gyvenime.
— Pavyzdžiui, valgom alyvas?
— Svarbiau. Na, sakysim, kai staiga pastebim, kad senelis ir tėtis ne viską pasaulyje žino.
— Na, lik neišsigalvok niekų! Jie žino viską, kas tik reikia žinoti!
— Nesiginčyk, Tomai. Aš jau tai įrašiau į „Atradimus ir patyrimus". Jie ne viską žino. Bet tai nieko baisaus. Tą aš irgi atradau.
— Kokių dar kvailysčių ten priterliojai?
— Kad aš gyvas.
— Oho, tai bent naujiena!
— Kad galvoju apie tai, jaučiu tai — man naujiena. Pirma, būdavo, gyveni, gyveni ir net nepastebi. O paskui staiga pamatai: aha, aš gyvas — tai ir bus pirmasis kartas. Dabar aš Padalinsiu vasarą į dvi puses. Pirmoji mano bloknote vadinasi „RITUALAI IR APEIGOS". Pirmąkart šiais metais gėriau limonadą. Pirmąkart šįmet laksčiau basas po žolę. Pirmąkart šiais metais vos nenuskendau ežere. Pirmasis arbūzas. Pirmasis moskitas. Pirmasis pienių rinkimas. Visa tai mes darome metai iš metų ir visai negalvodami. O čia, antroje dalyje, kaip sakiau, bus „ATRADIMAI IR PATYRIMAI", o gal „SUVOKIMAI"— juk geras žodis, a? Arba „NUJAUTIMAI", ką? Kitaip pasakius, kai dirbi kokį seną, gerai žinomą darbą, pavyzdžiui, pilstai į butelius pienių vyną, tą, aišku, užrašai į „RITUALŲ IR APEIGŲ" skyrių. O kada apie tai pagalvoji, visas mintis, nesvarbu kvailas ar protingas, užrašai į „ATRADIMUS IR PATYRIMUS". Štai klausyk, ką aš parašiau apie vyną: „Kiekvieną kartą, kai užkemši naują butelį, pasilieki sau 1928 metų vasaros gabalėlį". Na, ką pasakysi, Tomai?
— Aš jau seniai nebesuprantu, ką tu kalbi.
 — Štai pažiūrėk, ką aš dar užrašiau. Čia, pradžioje, „RITUALUOSE" šitaip parašyta: „Pirmą kartą nepaklausiau tėčio ir gavau į kailį 1928 metų vasarą, birželio 24 dienos rytą". O kitoje dalyje, „ATRADIMUOSE", šitaip: „Suaugę ir vaikai — du skirtingi pasauliai, štai kodėl jie nuolat tarpusavy kovoja. Žiūrėkit, jie visai ne tokie, kaip mes. Žiūrėkit, mes visai ne tokie, kaip jie. Skirtingi pasauliai, ir niekad nesupras jie vienas kito". Tai va, įsidėk sau į galvą, Tomai!
— Tikrai, Dagai! Šventa tiesa! Štai dėl ko mes niekaip negalim sugyventi su mama ir tėčiu. Amžinai vieni nemalonumai nuo ryto ligi vakaro. Dagai, tu tikras genijus!
— Taigi dabar, kai tik pastebėsi per šiuos tris mėnesius ką nors besikartojant, pasakyk man. Paskui pagalvok apie tai — ir man pasakyk savo mintis. O Darbo dieną (Švenčiama Amerikoje pirmą rugsėjo pirmadienį.) mes viską suskaičiuosim ir pažiūrėsim, kas išeis mums šią vasarą.
— O aš jau dabar tau kai ką pasakysiu. Čiupk pieštuką, Dagai. Pasaulyje yra penki milijardai medžių. Skaičiau knygoje. Ir po kiekvienu medžiu yra šešėlis, tiesa? Tai iš kur atsiranda naktis? O štai iš kur: penki milijardai šešėlių — išropoja iš po kiekvieno medžio! Įsivaizduoji? Šešėliai visur išlaksto, na, ir viską aptemdo. Jeigu tik išgalvotum kokį nors būdą, kaip sulaikyti tuos penkis milijardus šešėlių po medžiais ir neišleisti — tada ir gulti nereikėtų, Dagai, nes juk nebūtų nakties! Va ir turi: šiek tiek seno, šiek tiek naujo.
— Tikrai, čia yra ir seno, ir naujo. — Daglas lyžtelėjo geltoną Taikonderogo pieštuką (jam baisiai patiko šis vardas). — Na, pakartok dar sykį.
— Pasaulyje yra penki milijardai medžių, o po kiekvienu jų — šešėlis...

•
TAIP, VASARA SUSIDEDA IŠ ĮPRASTINIŲ RITUALŲ, IR kiekvienas jų turi savo laiką ir vietą. Limonado ar šaldytos arbatos ritualas, vyno, batelių ar basų kojų ritualas, ir pagaliau po jų visų tuoj seka dar vienas, kupinas kilnaus orumo ritualas: sūpuoklių kabinimas verandoje.
Trečią vasaros dieną, pavakary, senelis išėjo į verandą ir su nedrumsčiama ramybe ėmė apžiūrinėti du tuščius žiedus palubėje. Lėtai, neskubėdamas priėjo prie turėklų, nustatytų snapučių puodais, tarsi Ahabas, tiriančiu žvilgsniu sutinkantis giedrą, ramią dieną ir giedrą dangų, lyžtelėjo pirštą pažiūrėti, koks vėjas, nusimetė švarką pabandyti, ar vakarėjant nešalta vienmarškiniam. Po to iš tolo pasisveikino su kaimynais, kurie taip pat išėjo į gėlėmis apstatytas verandas pasidžiaugti šiltu vasaros vakaru ir nė nepaisė, kaip už juodų tinklinių durų cypauja ir niurzga it bolonės jų žmonos. — Na ką gi, Daglai, kabinti tai kabinti. Jie susiieško garaže sūpuokles, nušluosto nuo jų dulkes, išneša į verandą, ir, nelyginant kokį palankiną, senelis kabina jas ant žiedų verandos lubose, — bus tykioms vasaros vakarų šventėms.
Daglas lengvesnis, todėl jis pirmas sėda į sūpuokles. O po valandėlės ir solidusis senelis atsargiai įsitaiso šalia. Ir jie, šypsodamiesi ir linkčiodami vienas kitam, tyliai sūpuojasi pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal...
Po kelių minučių pasirodo senelė su pilnais vandens kibirais ir šluotom. Ji šluoja, plauna, šveičia verandą. Iš namo įneša supamąsias kėdes ir šezlongus.
— Mėgstu anksti išeiti į verandą, — sako senelis, — kol dar nepriviso moskitų.
Apie septintą valandą girdėti, kaip nuo stalų atstumia kėdes; o jei pastovėsi po valgomojo langais, išgirsi, kaip kažkas barškina gelsvus pianino klavišus. Čirkši brėžiami degtukai, vandenyje panyra pirmosios lėkštės, paskui skambčioja džiovyklose, kažkur tyliai groja patefonas. O vėliau, vakarėjant, temstančiose gatvėse po milžiniškais ąžuolais ir guobomis pradeda atgyti namas po namo ir į pavėsingas verandas išeina žmonės, nelyginant tos figūrėlės, kur pranašauja orą laikrodžiuose su barometru.
Štai pasirodo dėdė Bertas, turbūt, ir senelis, paskui tėvas ir dar kas nors iš giminių; vyrai, papsėdami cigaretes, pirmieji išeina į malonią vakaro prieblandą, o moterys dar šnekučiuojasi vėstančioje virtuvėje, darydamos tvarką savo pasaulyje. Verandoje suskamba vyrų balsai; jie patogiai įsitaiso, aukščiau užkelia kojas, o berniūkščiai sutupia it žvirbliai ant numintų laiptelių ar medinių turėklų, ir nuo ten jau būtinai kas nors nukris tą vakarą — berniūkštis ar snapučių puodas.
Ir pagaliau tarsi šmėklos, trumpam stabtelėjusios už tinklinių durų, verandoje pasirodo senelė, prosenelė ir mama; tada vyrai sukrunta, pakyla iš vietų ir užleidžia joms supamas kėdes ir šezlongus. Moterys atsineša visokių vėduoklių, sulankstytų laikraščių, bambuko šluotelių ar iškvėpintų nosinių ir kalbėdamos jomis vėduojasi.
Ir taip jie šnekučiuojasi visą mielą vakarą, o apie ką — rytojaus dieną jau niekas nebeatmena. Bet niekam ir nesvarbu, apie ką kalba suaugusieji; svarbu tik, kad jų balsai be perstojo banguoja virš plonyčių paparčių, supančių verandą iš visų trijų pusių; svarbu tik, kad miestą palengva užlieja tamsa, tarsi juodas vanduo, papiltas ant namų, kad skaisčiai žioruoja cigarai, o balsai vis dūzgia, vis netyla. Moterų plepalai suerzina pirmuosius moskitus, ir jie pradeda sukti ore siautulingus šokius. Vyrų balsai skverbiasi į senas namo sijas; Jei užmerksi akis ir prispausi galvą prie grindų, girdėsi, kaip jie dunda lyg tolimas žemės drebėjimas, tai pasmarkėdamas, tai vėl nusilpdamas, tačiau nė akimirką nesiliaudamas.
Daglas išsitiesė ant sausų verandos lentų, patenkintas ir laimingas, — tie balsai niekad nenutils, jie amžinai plauks murmančia srove virš jo kūno, virš užmerktų vokų, liesis į mieguistas ausis. Supamosios kėdės čirpia kaip svirpliai, svirpliai čirpia kaip supamosios kėdės, o apsamanojusioje lietaus vandens statinėje po valgomojo langu veisiasi vis naujos moskitų kartos, teikdamos peno kalboms dar daugeliui vasarų.
Kaip gera vasaros vakarą sėdėti verandoje, kaip jauku ir ramu; o, kad taip šie vakarai niekad nesibaigtų! Juk tai amžini, pastovūs ritualai: visada žybčios rūkorių pypkės, visada prietemoje dūluos virbalai blyškiose rankose, čežės sidabrinis „Eskimo" ledų popierius, visada kas nors ateidinės ir išeidinės. Per vakarą čia vis kas apsilankys: kaimynai iš gretimų namų ar iš kitos gatvės pusės, mis Ferna ir mis Roberta su savo dūzgiančia elektrine mašina, — kartais jos pavėžins Tomą ar Daglą per visą kvartalą, o grįžusios užlips i verandą ir pasėdės kiek, vėduodamos įkaitusius skruostus; misteris Džonas, sendaikčių supirkėjas, pastatys savo arklį su furgonu kur nors po medžiais ir užlips laipteliais, vos besulaikydamas susikaupusius žodžius, — taip jam rūpi papasakoti ką nors nauja, negirdėta, ir tai iš tiesų būna kas nors negirdėta. Ir pagaliau vaikai, prisilakstę ir prisižaidę slėpynių, uždusę, degančiais veidais sugrįš be garso tarsi bumerangai per minkštą veją ir nurims, nutils, švelnaus, monotoniško balsų čiurlenimo užliūliuoti...
O, kaip nuostabu ir nepaprasta gulėti paparčių ir žolių naktį, tylių, mieguistų, pašnabždom tamsą audžiančių balsų naktį! Suaugusieji jau seniai užmiršo jį, taip tykiai ir ramiai Daglas tūno, klausydamas, kaip jie kuria ateities planus jam ir sau patiems. Ir balsai vis murma, šnabžda, plaukia mėnesienoje su tabako dūmais, o naktinės peteliškės, lyg atgiję obels žiedai, švelniai barbena į tolimus gatvės žibintus, ir balsai tolsta, keliauja į ateitį...

•
TĄ VAKARĄ VYRAI SUSIRINKO PRIEŠ TABAKO krautuvę ir įniko deginti dirižablius, skandinti karo laivus, sprogdinti parako gamyklas ir, be kita ko, trapiais dantimis skanauti tas pačias bakterijas, kurios vieną gražią dieną juos pačius nužudys. Jų cigarų dūmuose telkėsi mirties debesys ir gaubė sunerimusį žmogų, kuris tose vyrų kalbose girdėjo kastuvų ir dalbų bildesį ir liūdną pranašystę, kad „dulkė esi, į dulkę pavirsi." Tai Leo Aufmanas, miesto juvelyras. Pagaliau, plačiai atvėręs drėgnas juodas akis, jis iškėlė smulkias it vaiko rankas ir, siaubo apimtas, riktelėjo:
— Liaukitės! Dėl dievo meilės, baikit tuos gedulingus maršus!
— Taigi, teisybę sakote, Leo, — pritarė jam senelis Spoldingas; jis kaip tik ėjo pro šalį su savo anūkais Daglu ir Tomu, grįždamas iš vakarinio pasivaikščiojimo. — Bet, Leo, tik jūs vienas ir galite užčiaupti burnas tiems krankliams. Sugalvokite ką nors, kas padarytų ateitį šviesesnę, malonesnę ir daug daug džiugesnę. Juk jūs meistravote dviračius, taisėte automatus ir netgi buvote miesto kino mechanikas, tiesa?
— Tikrai! — sušuko Daglas. — Padarykite mums laimės mašiną!
Vyrai ėmė juoktis.
— Nesijuokit, — pasakė Leo Aufmanas. — Kam mes iki šiol naudojome mašinas? Tik tam, kad žmonės lietų ašaras. Kiekvieną kartą, kai tik atrodė, kad pagaliau žmogus ir mašina susigyvens — trach! Kas nors pritaisys dar kokį sraigtelį — ir štai jau lėktuvai mėto ant mūsų bombas, o automobiliai sviedžia mus nuo uolų į bedugnes. Tad kodėl berniukui nepaprašyti laimės mašinos? Kodėl?
Leo Aufmanas nutilo, priėjo prie šaligatvio krašto ir paglostė savo dviratį tarsi kokį gyvulėlį.
— O ką aš prarasiu? — murmėjo jis. — Prisitrinsiu dar porą pūslių ant rankų, sugadinsiu keletą svarų geležies, na, ir mažiau pamiegosiu. Nutarta, aš ją padarysiu, dievaži, padarysiu!
- Leo, — tarė senelis, — mes visai nenorėjome... Bet Leo Aufmanas nuvažiavo; iš visų jėgų mindamas dviračio pedalus, jis skriejo per šiltą vasaros vakarą, ir iš toli sklido jo balsas:
— Aš ją padarysiu...
— O žinai — pagarbiai pasakė Tomas, — jis tikrai ją padarys, pamatysi.

•
PAŽIŪRI Į LEO AUFMANĄ, RIEDANTĮ DVIRAČIU GRĮSTA vakaro gatve; ir tuoj pamatai: šį žmogų džiugina ir dagių šiugždėjimas įkaitusioje žolėje, kai vėjas pučia lyg iš krosnies, ir elektros laidų gaudimas ant šlapių, sulytų stulpų. Jis ne iš tų, kam nemigo naktis — kančia; priešingai, kai neimdavo miegas, jis su malonumu mąstydavo. Kaip veikia visatos mechanizmas? Ar greit sustos tas milžiniškas laikrodis? O gal jį ką tik prisuko? Kas žino! Daugelį ilgų naktų, gulėdamas tamsoje, jis prieidavo čia vieną išvadą, čia kitą...
O kaip su tais didžiaisiais gyvenimo posūkiais ir sukrėtimais? — svarstė jis dabar, mindamas dviračio pedalus. — Ateini į šį pasaulį, augi, sensti, miršti. Gimimas nuo tavęs nepriklauso. Bet brendimas, senatvė, mirtis — gal čia galima ką nors padaryti?
Jo galvoje, švytruodami lengvais auksiniais stipinais, sukosi laimės mašinos ratai. Mašinos, kuri padės berniukams pakeisti švelnius persikų pūkelius dygiais vyriškais šeriais, o mergaitėms — iš pilkų vikšrų virsti margom plaštakėm. O senatvėje, kai širdies dūžiai skaičiuojami jau milijardais, kai guli naktį patale ir tik tavo nerimstanti siela klajoja po žemę, ši mašina numalšins nerimą ir leis ramiai užsnūsti kartu su krintančiais lapais, kaip užsnūsta rudenį berniūkščiai, įsirausę į sausų lapų kupetas, mielai susilieję su mirštančiu pasauliu...
— Tėtuk!
Per veją jo pasitikti bėgo vaikai, visas šešetas: Solas, Maršalas, Džozefas, Rebeka, Rūta ir Naomė — nuo penkių iki penkiolikos metų. Kiekvienam norėjosi paimti tėvo dvirati, kiekvienas skubėjo paliesti jo ranką.
- Mes tavęs laukėm! Šiandien ledai!
Leo nužingsniavo prie verandos, jausdamas tamsoje neįžiūrimą žmonos šypseną.
Penkios minutės praslinko palaimingoje tyloje — visų burnos buvo užimtos; paskui Leo pakėlė šaukštelį sidabrinių ledų, lyg juose ir slypėtų toji visatos paslaptis, kurią liesti reikia be galo atsargiai, ir paklausė:
— Lina, ką tu pasakysi, jei aš pamėginčiau išrasti laimės mašiną?
— Ar kas atsitiko? — tučtuojau pasiteiravo ji.

•
SENELIS ĖJO SU DAGLU IR TOMU NAMO. PUSIAUKELĖJ it meteorų spiečius pralėkė pro šalį Čarlis Vudmenas, Džonas Hafas ir dar keli berniukai. Jų traukos jėga buvo tokia didelė, kad atplėšė Daglą nuo senelio su Tomu ir nunešė daubos link.
— Nepaklysk, anūkėli!
— Ne, ne, seneli, nepaklysiu... Ir berniukai dingo tamsoje.
O senelis su Tomu visa likusį kelią iki namų ėjo tylėdami, ir, tik žengiant pro vartelius, Tomas tarė:
— Tik pamanyk — laimės mašina! Čia tai klasė!
— Et, negreit dar mes ją išvysime, — pasakė senelis. Teismo laikrodis išmušė aštuonias,
Teismo laikrodis išmušė devynias; artėjo vėlyvas metas, tiesą sakant, jau ir buvo vėlu toje mažo miestelio gatvelėje, didelėje valstijoje, milžiniškame kontinente, žemės planetoje, galvotrūkčiais lekiančioje kosminėje erdvėje kažkur ar niekur, ir Tomas jautė kiekvieną šio begalinio, veržlaus skrydžio mylią. Jis sėdėjo prie verandos durų ir pro tinklelį nuo moskitų žiūrėjo į skriejančią tamsą, kuri atrodė niekuo nedėta, tarsi stovėtų nejudėdama. Tik atsigulęs ir užmerkęs akis pajunti, kaip sukasi po lova žemės rutulys ir juoda jūra su kurtinančiu trenksmu užplūsta ir dūžta į nesamus rifus.
Ore dvelkė lietumi. Viduj, už Tomo, mama laidė baltinius ir per kamštį šlakstė vandenį iš kečupo bonkutės ant traškančio sauso audeklo.
O viena krautuvėlė už kokio kvartalo nuo jų vis dar buvo atidaryta — misis Singer krautuvėlė.
Ir pagaliau, kai misis Singer jau, tikriausiai, ruošėsi uždaryti, mama susimylėjo ir pasakė Tomui:
— Nubėk ir nupirk pintą ledų, tik žiūrėk, kad gerai prigrūstų.
Tomas paklausė, ar galima, kad iš viršaus aplietų šokoladu, nes jis nemėgsta vanilijos. Mama leido. Jis suspaudė pinigus kumštelyje ir nubėgo basas per šiltą vakaro šaligatvio cementą po ąžuolais ir obelimis krautuvėlės link. Miestas buvo tykus ir tolimas, girdėjosi tik svirplių čirpimas kažkur už karštų tamsiai violetinių medžių, viršūnėmis remiančių žvaigždes.
Šlepsėdamas basom kojom, jis perbėgo gatvę. Misis Singer oriai vaikštinėjo po savo krautuvėlę ir niūniavo žydišką dainelę.
— Pintą ledų? — pasiteiravo ji. — Aplieti šokoladu? Gerai! Tomas žiūrėjo, kaip ji atsuka metalinį ledinės dangtelį,
kabina ledus mažu samteliu, prigrūda kartoninę pintą ir aplieja: „Šokoladu? Gerai!" Jis atidavė pinigus, paėmė šaltą ledinį paketą, patrynė į jį kaktą ir skruostą, susijuokė ir šlepsėdamas nubėgo namo. Užpakaly, mažutėje krautuvėlėje, užgeso paskutinis žiburėlis; dabar bespingsėjo vienintelis žibintas gatvės kampe ir, rodės, visas miestas taisėsi miegoti.
Tomas plačiai atvėrė tinklines verandos duris — mama vis dar tebelaidė. Atrodė peršilusi ir kažko susinervinusi, bet vis dėlto nusišypsojo.
— Kada grįš tėtis iš savo susirinkimo? — paklausė Tomas.
— Apie vienuoliktą, o gal pusę dvyliktos, — atsakė mama. Ji nunešė ledus į virtuvę ir padalino. Tomui atidavė jo dalį su šokoladu, šiek tiek įsidėjo sau, o likusius paslėpė „Daglui ir tėtukui, kai sugrįš".
Jie sėdi ir gardžiuojasi ledais po tamsia vasaros nakties skraiste. Mama ir jis, o aplink juos, aplink jų mažą namelį, jų gatvelę — naktis. Tomas kruopščiai nulaižo šaukštelį, prieš kabindamas kitą; mama nuėmė laidymo lentą, pastatė laidynę ant padėklo, kad atauštų, ir, atsisėdusi į krėslą prie patefono, valgo ledus ir sako:
— Na ir kaitra šiandien! Per dieną žemė sugeria visą karštį, - o vakare jį vėl atiduoda. Tvanku bus miegoti!
Jie abu sėdi ir klausosi nakties, jausdami, kaip ji veržiasi pro visas duris ir langus, slegiami kurčios tylos, nes radijo baterijos išsieikvojo, o visos patefono plokštelės, grotos ir pergrotos tūkstančius kartų, buvo įkyrėjusios iki gyvo kaulo; taigi Tomas sėdi tiesiog ant plikų medinių grindų ir žvelgia į juodą juodą tamsą, taip prispaudęs veidą prie durų tinklelio, kad ant nosies galiuko žymu mažučiai tamsūs kvadratukai.
— Kurgi tas Dagas pražuvo? Jau beveik pusė dešimtos.
— Sugrįš, — pasakė Tomas. Na žinoma, Daglas sugrįš.
Mama nuėjo plauti indų, ir Tomas nusekė paskui. Kiekvienas garsas, šaukšto ar lėkštės skambtelėjimas gūdžiai aidėjo tvankiame vakaro ore. Po to jie tylėdami perėjo į didįjį kambarį, nuėmė nuo sofos pagalvėles, dviese atlošė ją, nuleido — iš tikrųjų tai buvo visai ne sofa, o plati lova. Mama paklojo jiems su Daglu patalą, vikriai supurtė pagalvius, kad būtų aukščiau po galvom, ir Tomas jau buvo besisagstąs marškinius, kai ji tarė:
— Palauk minutėlę, Tomai.
— Kodėl?
— Reikia.
— Tu kažkokia keista, mama.
Ji atsisėdo, bet tuoj pat vėl pašoko, priėjo prie durų ir ėmė šaukti. Jis klausėsi, kaip ji šaukė ir šaukė be atvangos: „Daglai! Daglai! Daglai! Dag-laiiiiiii!" Jos balsas plaukė į tvankią vasaros tamsą ir skendo ten be jokio atgarsio. Netgi aidas tylėjo.
Daglai. Daglai. Daglai.
Daglai!
Šaltis pervėrė Tomą, besėdint ant grindų, bet dėl to nebuvo kalti nei ledai, nei žiema, nei vasaros kaitra. Jis matė, kaip mama dairosi, mirkčioja, stovi pasimetusi ir nežino, ką daryti. Taip, mama susijaudinusi ir nerami.
Ji atidarė tinklines duris. 2engė į tamsą, nulipo žemyn laipteliais ir paėjo šaligatviu po alyvos krūmu. Tomas klausėsi jos žingsnių.
Ji vėl pašaukė.
Tyla.
Ji pašaukė dar du kartus. Tomas vis sėdėjo kambaryje. Štai tuojau iš ilgos siauros gatvelės atsklis Daglo balsas: „Einu, mama! Einu!"
Bet Daglas tylėjo. Dvi ilgas minutes Tomas sėdėjo ir žiūrėjo į paklotą lovą, į tylintį radiją ir tylintį patefoną, į liustrą, kurioje lyg niekur nieko blyksėjo stikliniai karoliukai, į kilimą, išmargintą purpuriniais ir violetiniais raštais. Paskui tyčiomis stuktelėjo koja į lovą, norėdamas pažiūrėti, ar skaudės. Skaudėjo.
Girgždėdamos atsidarė verandos durys, ir mama pasakė:
— Eikš, Tomai. Pasivaikščiosime.
— Kur?
— Na, kad ir gatve. Eime.
Jis padavė jai ranką. Jie nuėjo Sent Džeimso gatve. Asfaltas po kojomis vis dar buvo šiltas, svirpliai dar garsiau čirpė tirštėjančioje tamsoje. Jie priėjo gatvės kampą ir pasuko link Vakarų daubos.
Kažkur praplaukė automobilis, tvykstelėjęs tolumoje žibintais. Gatvėse — jokių gyvybės žymių: nei šviesų, nei judėjimo. Užpakaly kur-ne-kur dar blėsčiojo silpnai apšviestų langų kvadratai — toje pusėje, iš kur jie ėjo, dar ne visi buvo sugulę. Tačiau daugumas namų jau buvo be šviesų ir miegojo, o keleto taip pat tamsių namų verandose sėdėjo žmonės ir pusbalsiu šnekučiavosi. Kai kur buvo girdėti verandose girgždančios sūpuoklės.
— Kad nors tėvas būtų namie,— tarė mama. Ji suspaudė savo didelėje rankoje mažą Tomo kumščiuką. — Na, palauk, tegu tik tas berniūkštis paklius man į nagus. Naktinis vėl išėjo į medžioklę. Žudo žmones. Visiems gresia pavojus. Niekas nežino, kur ir kada jis pasirodys. Dievaži, kai tik Dagas parsikraustys į namus, taip jam išpersiu kailį, kad amžius prisimins. Jie praėjo dar vieną kvartalą ir sustojo priešais juodą vokiečių baptistų bažnyčios siluetą Čepelio ir Glen Roko gatvių kampe. Už šimto žingsnių nuo bažnyčios prasidėjo dauba. Tomas jau užuodė ją: iš ten trenkė kanalizacijos vamzdžių, sutrešusių lapų bei drėgnų, žalių brūzgynų kvapas. Dauba kirto
miestą, ji buvo plati, vingiuota, ir mama visada sakydavo, kad čia ir dieną neįžengiamos džiunglės, o naktį tai geriau ir iš tolo nesiartinti.
Atrodo, netoliese stovinčios bažnyčios kaimynystė turėjo padrąsinti, tačiau Tomui vis tiek buvo baisu, nes pastatas buvo tamsus, šaltas, niekam nereikalingas, tarsi griuvėsių krūva prie daubos krašto.
Tomui tik dešimt metų. Dar nedaug jis težinojo apie mirtį, baimę ar siaubą. Mirtis — tai vaškinė lėlė dėžėje, jis matė ją, kai jam buvo šešeri: tada numirė jo prosenelis ir gulėjo karste, nelyginant didžiulis nukritęs vanagas, nebylus ir tolimas — jau niekad daugiau nebepasakys, kad reikia būti geram berniukui, niekad nebepolitikuos. Mirtis — tai jo mažoji sesutė: vieną rytą (jam tada buvo septyneri metai) jis atsibudo, žvilgtelėjo į jos lopšelį, o ji žiūri tiesiai į jį aklomis, stiklinėmis mėlynomis akimis... O paskui atėjo žmonės ir išsinešė ją pintiniame krepšelyje. Mirtis — tai, kada jis po mėnesio stovėjo prie jos aukštos kėdutės ir staiga suprato, kad ji niekad čia nebesėdės, nesijuoks ir neverks ir jis nebepavydės jai, kad ji užgimė. Tai jam buvo mirtis. Mirtis buvo ir Naktinis, kuris nematomas sėlina, slapstosi už medžių, slankioja po apylinkes, lūkuriuoja, kartą ar du per metus ateina čia, į šį miestą, į šias gatves, į visas tamsias vietas, nužudyti moters, per pastaruosius trejus metus jis nužudė tris. Tai mirtis...
Bet dabar tai buvo daugiau, negu mirtis. Šią vasaros naktį po tolimomis žvaigždėmis jį užplūdo viskas iš karto, viskas, ką jis patyrė, matė ar girdėjo per visą savo gyvenimą.
Palikę šaligatvį, jie nuėjo išmintu žvyro takeliu. Iš abiejų pusių žėlė tankios piktžolės, kuriose be perstojo čirpė tūkstančiai svirplių. Tomas klusniai sekė paskui motiną — aukštą, drąsią, nuostabią — viso pasaulio gynėją. Ir taip jie abu ėjo ir ėjo — ir pagaliau sustojo prie pat civilizacijos ribos.
Dauba.
Čia, šioje nepermatomoje juodoje prarajoje, staiga susikaupė visa tai, ko jis niekad nesužinos ir nesupras; tie visi bevardžiai dalykai slypi ten, tamsiuose brūzgynų šešėliuose, troškiame puvėsių tvaike.
Ir staiga jis suvokė, kad jie su motina visai vieni. Jos ranka sudrebėjo!
Taip, ji dreba, jam nepasivaideno... Bet kodėl? Juk ji didesnė, stipresnė, protingesnė už jį. Nejaugi ir ji taip pat jaučia tą neapčiuopiamą kraupų pavojų, tykantį ten, apačioje, ir šliaužiantį iš tamsos? Argi užaugęs ne visada būna stiprus? Argi būti suaugusiam — jokia paguoda? Argi niekad nėra patikimos slėptuvės? Nėra citadelės, kuri atremtų nakties siaubų atakas? Jį draskė abejonės. Ledai vėl nusvilino gerklę, nugara pašiurpo, kojos ir rankos pastiro; jam staiga pasidarė baisiai šalta, tarsi būtų atlėkęs gruodžio vėjas.
Jis suprato: tai visų žmonių dalia, kiekvienas žmogus sau — vienas vienintelis pasaulyje. Vienas vienintelis, vienišas tarp daugybės kitų žmonių, ir visada bijo. Kad ir dabar. Pradėsi rėkti, šaukti pagalbos — kas kam darbo?
Tamsa prarys tave per vieną akimirką; viena kraują stingdanti, klaiki akimirka — ir viskas baigta. Ir tik kažin kada išauš diena, ir kažin kada policininkai žibintuvėliais ims žiūrinėti tamsų, patrikdytą takelį, ir tik kažin kada sušnarės žvyras po bėgančių jam į pagalbą, nustėrusių žmonių kojomis. Ir net jeigu jie dabar tik už kelių šimtų žingsnių, ir pagalba taip arti, juodasis potvynis gali užlieti tave per tris sekundes ir atimti visus tavo dešimt metų ir...
Gyvenimas — vienatvė. Sis netikėtas atradimas pribloškė Tomą, ir jis ėmė virpėti. Ir mama vieniša. Šią akimirką jai niekas nepadės — nei vedybų šventumas, nei mylinčios šeimos apsauga, nei Jungtinių Valstijų konstitucija, nei miesto policija; jai nėra kur pulti, nėra kur kreiptis, išskyrus savo širdį, o širdyje ji ras tik neįveikiamą bodėjimąsi ir siaubą. Šią akimirką tai kiekvieno asmeninė problema ir ją spręsti tenka pačiam. Esi vienui vienas, suprask tą visados.
Jis nurijo gumulą, užgniaužusį gerklę, ir prisiglaudė prie motinos. Viešpatie, neduok jai mirti, meldė jis. Nepadaryk mums nieko blogo. Už valandos tėtis grįš iš susirinkimo ir, jeigu namie nieko nebus... Motina žengė žemyn taku į laukines džiungles.
— Mama, nebijok, — drebančiu balsu pasakė Tomas, — Dagui nieko neatsitiks. Tu nebijok, jam nieko neatsitiks. Dagui nieko neatsitiks.
— Jis visada eina šiuo keliu. — Nuo įtempimo motinos balsas buvo šaižus, aukštas. — Kiek kartų sakiau jam — nevaikščiok čia, bet tie prakeikti berniūkščiai tiesiog veržte veržiasi į daubą. Kartą jis nueis ten ir daugiau nebegrįš.
Daugiau nebegrįš. Tai gali reikšti, ką tik nori. Valkatos. Nusikaltėliai. Tamsa. Nelaimingas atsitikimas. O svarbiausia — mirtis!
Vienas visoje visatoje.
Pasaulyje milijonai tokių miestelių. Tamsių ir vienišų, užsidariusių savyje, su savo paslaptim ir savo siaubais. Nykūs, širdį veriantys smuiko garsai — štai tų miestelių muzika, be šviesos, su begale šešėlių. O kokia neaprėpiama, neįsivaizduojama vienatvė! O tos baugios, paslaptingos daubos! Naktį gyvenimas šiuose miesteliuose virsta tikra klaikuma: protui, šeimai, vaikams, laimei iš visų pusių graso pabaisa, kurios vardas — Mirtis.
Motina vėl garsiai sušuko į tamsą:
— Dagai! Daglai!
Ir staiga abu pajuto — kažkas atsitiko.
Svirpliai nustojo čirpę.
Pasidarė visai tylu.
Jis nė nežinojo, kad būna tokia tyla. Kurti, begarsė tyla. Kodėl nutilo svirpliai? Kodėl? Anksčiau jie niekad nenutildavo. Niekad.
O gal... O gal...
Tuoj kažkas atsitiks.
Rodėsi, dauba įtempė savo juodus raumenis, sukaupusi savyje visų aplinkui miegančių bekraščių laukų, visų sodybų jėgas. Iš rasoje išmirkusių miškų, iš slėnių, iš banguojančių kalvų, kur kaukia šunys, užvertę galvas į mėnulį, iš visur rinkosi didžioji tyla, telkėsi į vieną tašką, ir pačioje tylos širdyje buvo jie — mama ir Tomas. Štai tuojau kažkas atsitiks, kažkas atsitiks. Svirpliai vis dar tyli, žvaigždės nusileidusios taip žemai, kad, rodos, ištiesi ranką — ir ant pirštų liks aukso dulkelės. Jų nesuskaitoma daugybė, tų žvaigždžių, karštų, dygių...
Vis auga, tvinksta tyla. Vis auga, vis didėja įtampa. Dieve, kaip tamsu, nyku!
Ir staiga toli toli už daubos — balsas:
— Aš čia, mama! Einu, mama! Ir vėl:
— Mama! Einu-u!
Tapsėdamos skuodžia kojos su teniso bateliais per daubos dugną — kvatodami dumia trejetas berniūkščių: jo brolis Daglas, Čakas Vudmenas ir Džonas Hafas. Bėga, kvatoja...
Žvaigždės šovė atgal į tamsų dangų, tarsi dešimt milijonų sraigių ragelių.
Ėmė čirpti svirpliai!
Tamsa atsitraukė, išsigandusi, apkvaišinta, įsiutusi. Atsitraukė, nieko nepešusi,— jau ruošėsi suryti grobį, ir staiga jai taip šiurkščiai sukliudė. Ir kai tamsa siūbtelėjo atgal tarsi jūros banga, iš jos juokdamiesi iššoko trejetas berniūkščių.
— Ei, mama! Ei, Tomai! Ei!
Ir staiga aplinkui pakvipo Daglu. Juk jis visada kvepia prakaitu, žole, medžiais, šakomis ir upeliu.
— Jūsų laukia pyla, jaunuoli, — paskelbė mama. Jos baimės kaip nebūta. Tomas žinojo — ji niekad niekam apie tai nepasakos, niekad. Bet ta baimė amžiams liks jos širdyje ir Tomo širdyje taip pat.
Tamsią vasaros naktį jie ėjo namo miegoti. Kaip gera, kad Daglas gyvas! Kaip gera. O juk vieną akimirką ten, ant daubos krašto, jam pasirodė...
Kažkur toli, blyškios mėnesienos nušviestais laukais, virš viaduko, o paskui žemyn slėniu nudundėjo traukinys, gūdžiai švilpdamas, tarsi bevardis geležinis padaras, pasiklydęs tamsoje. Tomas virpėdamas atsigulė į lovą šalia brolio; klausydamas to švilpimo, jis galvojo apie pusbrolį, gyvenusį ten toli toli, kur dabar dumia traukinys, apie pusbrolį, mirusį nuo plaučių uždegimo prieš daugelį metų lygiai tokią pat naktį...
Jis užuodė greta gulinčio Daglo prakaitą. Ir tai buvo tarsi burtai. Tomas liovėsi virpėjęs.
— Tik du dalykus aš tikrai žinau, Dagai,— sušnibždėjo jis.
— Kokius?
— Vienas — kad naktį baisiai tamsu.
— O kitas?
— Jei misteris Aufmanas kada nors padarys laimės mašiną, tai joje nebus vietos daubai naktį.
Daglas truputį pagalvojo.
— Ką tu sakai!
Jie nutilo: gatvėje staiga pasigirdo žingsniai — artyn, artyn, štai jau po medžiais, prie namo, ant šaligatvio. Mama iš savo lovos negarsiai tarė:
— Tėtis pareina. Taip ir buvo.

•
VĖLAI VAKARE LEO AUFMANAS SĖDĖJO VERANDOJE ir rašė tamsoje — popieriaus, ir to jau nebuvo įmanoma įžiūrėti. Laikas nuo laiko jis šūktelėdavo: „Aha!" arba „Ir šitą!" — vadinasi, jis dar kažką sugalvojo įdėti savo mašinon. Paskui durys bilstelėjo, tarsi į tinklelį būtų atsimušusi naktinė peteliškė.
— Lina? — šnibžtelėjo jis.
Ji atsisėdo šalia jo ant sūpuoklių vienais naktiniais marškiniais, ne liesutė, kaip septyniolikmetės mergaitės, kai jų dar nemyli, ir ne stora, kaip penkiasdešimt metų moterys, kai jų jau nebemyli, bet stamantri ir apvali — kaip tik tokia, kaip reikia, — tokios būna moterys, jeigu jas myli.
Ji buvo nuostabi. Jos kūnas, kaip ir jo, visada mąstė už ją, tiktai kitaip: nešiojo vaikus arba eidavo pirma Leo į kiekvieną kambarį, ir ten net oras pasikeisdavo ir atitikdavo vyro nuotaiką. Atrodė, ji niekad ilgai negalvodavo; mintis tuoj pat pereidavo iš galvos į pirštus, nugarą ir virsdavo veiksmu taip lengvai, taip natūraliai, kad Leo nebūtų sugebėjęs, o ir nenorėjo, pavaizduoti kokiais nors brėžiniais.
— Ta mašina... — pasakė ji pagaliau. — Nereikia mums jos.
— Taip, — atsiliepė jis, — bet kartais reikia pasirūpinti ir kitais. Aš vis galvoju, ką čia į ją įdėjus? Kino projektorių? Radijo aparatą? Stereoskopinius akinius? Viską surinksiu į daiktą, kad bet kuris žmogus galėtų pačiupinėti ją, nusišypsoti ir tarti: „Taip, tai ir yra laimė".
Taigi, mąstė jis, kad taip sukūrus tokį prietaisą: tegu tau permirkę kojos ar gelia kaulus, ar kankina nemiga ir vartaisi patale kiaurą naktį, tegu tau sielą graužia rūpesčiai, o mašina gamina tau laimę kaip tas stebuklingas druskos malūnėlis, kuris, įmestas į vandenyną, be perstojo mala druską ir verčia vandenį sūrymu. Kas gi neatiduotų viso savo gyvenimo, kad tik sukurtų tokią mašiną? — klausė jis pasaulio, klausė miesto, klausė savo žmonos.
Sėdėdama šalia jo sūpuoklėse, Lina sumišusi tylėjo, ir jos tylėjimas buvo iškalbingesnis už bet kokius žodžius.
Leo taip pat nutilo ir užvertęs aukštyn galvą klausėsi, kaip šlama vėjyje guobos lapai.
Nepamiršk, pasakė jis sau, jog ir lapų šnaresys turi būti mašinoje.
Po minutės veranda ištuštėjo, ir sūpuoklės be garso siūbavo tamsoje.

• 
SENELIS NUSIŠYPSOJO PER MIEGUS.
Pajutęs tą šypseną, nusistebėjo — ir pabudo. Pagulėjo kiek ramiai, įsiklausė ir suprato, ko šypsojosi.
Mat, jis išgirdo garsą, daug svarbesnį už paukščių giedojimą ar jaunų lapų šlamesį. Kasmet ateina diena, kai jis taip prabunda ir laukia šio garso, kuris reiškia, kad dabar jau iš tikrųjų prasidėjo vasara. Ji prasideda štai tokį rytą, kai kas nors iš namiškių ar gyventojų — sūnėnas, pusbrolis, sūnūs ar anūkas — išeina į veją po jo langu, ir metaliniai peiliai žvangėdami ima suktis po kvapnią vasaros žolę — į šiaurę ir rytus, pietus ar vakarus — rašydami vis mažesnius ir mažesnius kvadratus. Iš tarškančios šienapjovės fontanu trykšta dobilų žiedai, auksinės dar užsilikusių pienių kibirkštys, skruzdės, šakelės, akmenukai, pernykščių Liepos ketvirtosios švenčių liekanos — aprūkusios petardos ir pintys, bet svarbiausia — paskui ją driekiasi vėsi ir tyra sultingos žalios žolės srovė. Senelis jau vaizdavosi, kaip ji kutena jam kojas, vėsina įkaitusį veidą, pripildo šnerves vėl užgimusios vasaros aromato ir žada: taip, mes visi — visi! — pragyvensim dar vienerius metus.
Ta kertamoji, kalbėjo jis sau, tai tikra dievo palaima. Koks kvailys išgalvojo, kad Naujieji metai turi prasidėti pirmąją sausio? Reikėtų paskirti žmogų, kuris sektų, kaip žolė auga milijonuose Ilinojo, Ohajo ir Ajovos pievų, ir tą rytą, kai ji pribręs pjūčiai, vietoj fejerverkų, fanfarų ir valiavimų teprasideda didinga simfonija šienapjovių, kertančių šviežią žolę neaprėpiamose prerijų platybėse. Tą vienintelę metų dieną, kuri iš tiesų simbolizuoja Pradžią, žmonėms reiktų mėtyti vienas kitam ne konfeti ir ne serpentiną, o šviežiai nupjautos žolės kuokštus.
Senelis prunkštelėjo — jau per daug tos filosofijos! — atsikėlė, priėjo prie lango ir iškišo galvą į šiltą saulės šviesą. Na, žinoma: jų gyventojas Foresteris, jaunas žurnalistas, kaip tik baigia vieną ratą.
— Labas rytas, misteri Spoldingai!
— Guldyk ją, guldyk, Bili! — su įkarščiu šūktelėjo senelis ir tuoj nusileido žemyn valgyti senelės paruoštų pusryčių; platus langas buvo atviras, ir šienapjovės gaudimas tarsi antrino pusryčiams.
— Net linksmiau sieloje darosi nuo to garso, — pasakė senelis. — Tu tik paklausyk!
— Greitai jau nebereikės šienapjovės, — atsiliepė senelė ir pažėrė ant stalo kvietinių pyragaičių šūsnį. — Bilis Foresteris šiandien pasodins naują žolę, jos nereikės pjauti. Neatsimenu, kaip ją vadina, tik ji išauga kiek reikia, ir pati sustoja.
Senelis įbedė akis į žmoną.
— Nekrėsk juokų.
— Eik ir pats pasižiūrėk, — pasakė senelė. — Bilis Foresteris mano, kad žemei tas išeis į naudą. Ta naujoji žolė sudėta už namo mažose pintinėlėse. Reikia tik įvairiose vietose iškasti duobutes ir pasodinti. Iki metų galo naujoji žolė užgoš visą senąją, ir tu galėsi parduoti savo šienapjovę.
Senelis pašoko nuo kėdės ir akimirksniu išlėkė į kiemą. Bilis Foresteris sustabdė mašinėlę ir prisimerkęs nuo saulės priėjo prie jo.
— Tai va, — nusišypsojo jis. — Vakar nupirkau tą žolę. Imsiu, pamaniau, ir užsodinsiu jums veją, kol dar nesibaigė atostogos.
— O kodėl manąs niekas neklausė? Juk tai mano veja! — sušuko senelis.
— Maniau, kad jums patiks, misteri Spoldingai.
— O man visai nepatinka. Na, parodykite tą velnio žolę. . Jie stovėjo prie mažų keturkampių pintinėlių su naujoviška žole. Senelis įtariamai pabaksnojo ją bato galu.
— Man regis, čia pati paprasčiausia žolė. Ar tik neapmovė jūsų koks arkliavagys?
— Mačiau ją augant Kalifornijoje. Va tiek išauga, ir viskas. Jeigu tik ji prigis šiame klimate, kitais metais mums jau nebereiks pjauti vejos.
— Gyva bėda su jūsų karta, — pasakė senelis. — Bili, man gėda dėl jūsų, o dar — žurnalistas! Jūs norite sunaikinti visus gyvenimo teikiamus malonumus. Taupot laiką, taupot darbą, ko tik jūs netaupot! — Jis nepagarbiai paspyrė pintinėlę su žole. — Va, kai sulauksite mano amžiaus, suprasite, kad maži džiaugsmai kur kas svarbiau, negu dideli. Pavasario rytą šimtą kartų geriau pasivaikščioti pėsčiam, negu važiuoti aštuoniasdešimt mylių prabangiu automobiliu. O žinote kodėl? Todėl, kad aplink viskas kvepia, viskas auga ir žydi. Kai eini pėsčias, turi laiko apsižvalgyti, surasti ir mažiausią grožį. Suprantu, dabar jums norisi viską aprėpti, ir tai turbūt natūralu, būdinga jaunystei. Tačiau jaunam vyrui, dirbančiam laikraštyje, reikia mokėti pamatyti ir smulkias vynuoges, ne tik stambius arbūzus. Jūs reikalaujate viso skeleto, o man pakanka ir pirštų atspaudų; ką gi, tai irgi suprantama. Dabar smulkmenos jums tiesiog nuobodžios, o, gal būt, taip yra dėl to, kad jūs niekad nemokėjote jų įvertinti. Būtų jūsų valia, jūs išleistumėte įstatymą, panaikinantį visus smulkius reikalus, visas smulkmenas. Bet tada jums nebūtų kas veikti tarp didelių darbų, ir jūs kaip padūkę ieškotumėte kokio nors užsiėmimo, kad tik neišsikrausčius iš proto. Tai jau geriau kai ko pasimokyti iš gamtos. Šienapjūtė, piktžolių ravėjimas — irgi gyvenimo džiaugsmas, sūneli.
Bilis Foresteris švelniai šypsojosi.
— Žinau žinau,— pasakė senelis, — aš per daug plepu.
— Klausyti jūsų man didžiausias malonumas.
— Tada tęsime paskaitą toliau. Alyvų krūmas geriau, negu orchidėjos. Ir pienės taip pat, ir dagiai! Kodėl? Ogi todėl, kad jie, nors neilgam, atitraukia žmogų, atskiria jį nuo minios, nuo miesto, priverčia paprakaituoti ir sugrąžina iš aukštų sferų atgal į žemę. Ir kai tu pats vienas, kai tau niekas nekliudo, tik tada, nors neilgam, pasilieki vienas su savimi ir pradedi mąstyti vienas, be kitų pagalbos. Geriausia filosofuoti, kai kapstaisi sode. Niekas nieko neįtaria, niekas tavęs nekaltina, niekas ir nežino nieko, o tu filosofuoji sau, nelyginant Platonas tarp bijūnų, ar Sokratas, auginantis sau nuodingas gėles. Žmogus, nešantis mėšlo maišą per pievelę, yra panašus į Atlasą, ant kurio pečių sukasi žemės rutulys. Semiuelis Spoldingas, eskvairas, pasakė kartą: „Rausdamas žemę, pasirausk savo sieloje." Sukit šios šienapjovės mentes, Bili, ir tegu jus visada gaivina Jaunystės fontano srovė. Paskaita baigta. Beje, kartais ne pro šalį pasimėgauti ir pienių salotomis.
— O prieš kiek metų jūs mėgavotės pienių salotomis, sere?
— Na, nesigilinsime į tai.
Bilis linktelėjo ir lengvai stuktelėjo bato galu artimiausią pintinėlę.
— Tai va, dėl tos žolės. Aš jums dar ne viską pasakiau. Ji auga taip tankiai, kad, be abejo, nustelbs ir dobilus, ir pienes...
— Viešpatie apsaugok! Vadinasi, kitais metais liksime be pienių vyno! Ir nė viena bitė nebeatskris į mūsų veją! Jūs iš tiesų kuoktelėjote, mielasis! Klausykite, kiek jums visa tai kaštavo?
— Pintinėlė — vienas doleris. Aš nupirkau dešimt, norėjau padaryti jums siurprizą.
Senelis įkišo ranką kišenėn, išsitraukė senamadišką pailgą piniginę, atsegė sidabrinę sagtį ir išėmė tris banknotus po penkis dolerius.
— Bili, jūs ką tik padarėte pelningą sandėrį — uždirbote penkis dolerius. Malonėkite tuoj pat nugabenti šią pernelyg prozaišką žolę į daubą, į šiukšlyną, — žodžiu, kur tik patinka, tik nuolankiai prašau jūsų — nesodinkite jos mano kieme. Žinau, jūsų norai buvo patys geriausi, bet manau, labiau reikia paisyti mano norų, bent jau vien dėl tokio garbingo amžiaus.
— Gerai, sere, — Bilis nenoromis įsikišo pinigus į kišenę,
— Štai ką, Bili: jūs pasodinsite šią naujovišką žolę kada. nors kitą kartą. Po mano mirties, Bili, jau sekančią dieną galėsite perkasti visą tą veją. Na ką, ar pakaks kantrybės palūkėti dar kokius penkerius šešerius metus, kol senasis plepys, atiduos dievui dūšią?
— Jau galite neabejoti, tikrai palauksiu, — pasakė Bilis.
— Nežinau nė kaip tai paaiškinti, bet šienapjovės gaudimas man yra pats gražiausias garsas pasaulyje, puikiausia vasaros daina, be jos man būtų neapsakomai liūdna, kaip ir be šviežiai nupjautos žolės kvapo.
Bilis pasilenkė ir pakėlė pintinėlę su žole.
— Einu į daubą.
— Jūs nuostabus jaunuolis ir viską suprantate; aš neabejoju, kad iš jūsų išeis protingas ir doras reporteris, — pasakė senelis, padėdamas jam pakelti pintinėlę. — Aš jums tą pranašauju.
Praėjo rytas, atėjo popietė. Po pietų senelis užlipo į savo kambarį, paskaitė Vitirą  (Vitiras (Whittier, 1807 — 1892) — amerikiečių poetas, prozaikas, žurnalistas.) ir kietai užmigo. Kai pabudo, buvo trečia valanda, pro langus liejosi linksma ir skaisti saulės šviesa. Gulėdamas lovoje, senelis staiga krūptelėjo — pievelėje pasigirdo seniai pažįstamas, nepamirštamas gaudimas.
— Kas čia? — pasakė jis. — Kažkas pjauna žolę! Betgi ją dar šiandien rytą nupjovė!
Jis dar pasiklausė. Taip, žinoma, tai gaudžia šienapjovė — vienodai, monotoniškai.
Jis iškišo galvą pro langą ir aiktelėjo.
— Juk tai Bilis! Ei, Bili Foresteri! Kas jums, gal saulė trenkė į galvą? Jūs gi antrą kartą pjaunate veją!
Bilis pakėlė galvą, blykstelėjo baltais dantimis ir pamojavo.
— Žinau. Bet rytą aš, rodos, dirbau nelabai stropiai. Senelis dar kokias penkias minutes gulėjo šypsodamasis lovoje, o Bilis Foresteris vis žingsniavo su šienapjovė — į šiaurę, į vakarus, į pietus, pagaliau į rytus — ir iš po jos linksmai tryško kvapnus žalias fontanas.

•
SEKMADIENIO RYTĄ LEO AUFMANAS LETAI KLAIDŽIOJO po savo garažą, tarsi laukdamas, kad kokia nors pliauska, laidų ritė, plaktukas ar raktas pašoks ir šūktels: „Pradėk nuo manęs!" Tačiau niekas nešokinėjo ir nesiprašė paimamas.
Kokia ji turi būti ta laimės mašina? — mąstė Leo. — Gal ji turi tilpti kišenėje? O gal turi tave patį nešioti savo kišenėje?
— Vieną dalyką žinau tvirtai, — pasakė jis garsiai. — Ji turi spindėti!
Jis pastatė ant varstoto skardinę oranžinių dažų, paėmė žodyną ir nukiūtino į namą.
— Lina! — Jis žvilgtelėjo į žodyną. — Ar tu esi „patenkinta, smagi, linksma, džiugi"? Ar tau „viskas pavyksta, viskas sekasi"? Ar, tavo nuomone, viskas klojasi „gerai, protingai ir sėkmingai"?
Lina nustojo pjausčiusi daržoves ir užsimerkė.
— Perskaityk man viską dar kartą iš pradžios, — pasakė ji. Jis užvertė knygą.
— Ko aš turiu visą valandą laukti, kol tu sugalvosi man atsakymą? Pasakyk tiktai taip ar ne, man daugiau nieko nereikia. Tai ką, tu nesi „patenkinta, džiugi, linksma"?
— Patenkintos būna karvės, o džiugūs — kūdikiai ir su-vaikėję seniai, tepadeda jiems dievas, — atsakė ji. — Na, o dėl „linksma"... Pats matai, kaip linksmai aš šveičiu šitą kriauklę...
Leo įdėmiai pažiūrėjo į žmoną, ir jo veidas pragiedrėjo.
— Tavo teisybė, Lina. Vyrai niekad nieko nesupranta. Gal būt, jau kitą mėnesį mes išsiveršime iš to užburto rato.
— Aš niekuo nesiskundžiu! — sušuko Lina. — Aš juk neateinu pas tave su žodynu ir nesakau: „Iškišk liežuvį!" Leo, juk tu neklausinėji, kodėl tavo širdis tuksi ne tik dieną, bet ir naktį? Ne. O gal tu paklausi, kas yra vedybos? Kas tą žino, Leo? Neuždavinėk klausimų. Tie, kuriems knieti sužinoti, kaip kas veikia, kaip kas sukasi, dažniausiai nukrinta cirke nuo trapecijos arba uždūsta, panorę ištirti, kaip dirba jų gerklės raumenys. Valgyk, miegok ir kvėpuok, Leo, ir nežiūrėk taip, lyg matytum mane pirmą kartą!
Staiga Lina Aufman apmirė. Patraukė nosimi orą.
— O dieve, žiūrėk, ką tu padarei!
Ji truktelėjo orkaitės dureles. Iš ten išsiveržė didžiulis dūmų debesis.
— Laimė! — sudejavo ji. — Dėl tos laimės mes susivaidijome, pirmą kartą per šį pusmetį. Dėl laimės pirmą kartą per dvidešimt metų vakarienei bus anglys vietoj duonos!
Kai dūmai išsisklaidė, Leo Aufmano pėdsakai jau buvo atšalę.
Baisus bildesys, žvangėjimas, žmogaus ir įkvėpimo grumtynės, ištisas dienas ore laksto metalo ir medžio gabalai, plaktukai, vinys, reišina, atsuktuvai... Kartais Leo Aufmaną apima neviltis — ir jis bastosi gatvėmis, susinervinęs, neramus. Jis krūpteli ir atsisuka, užgirdęs tolumoje juoką, klausosi vaikų pokštų, stebi — kas gi iššaukia vaiko šypseną? Vakarais jis atsisėda prie triukšmingos kompanijos kurio nors kaimyno verandoje, klausydamasis senukų prisiminimų, kalbų apie gyvenimą, ir po kiekvieno džiaugsmo prasiveržimo labai pagyvėja, tarsi generolas, kuris mato, kad tamsiosios priešo jėgos sutriuškintos ir jo strategija teisinga. Eidamas namo jis džiūgauja, kol atsiduria savo garaže, kur guli negyvi instrumentai ir šaltos geležies krūvos. Tada jo švytintis veidas vėl aptemsta, ir, trokšdamas išlieti savo kartėlį, jis įtūžęs svaido ir daužo savo mašinos dalis, tarsi tai būtų gyvi priešininkai. Pagaliau mašinos kontūrai ėmė ryškėti, ir po dešimties dienų ir naktų, drebėdamas iš nuovargio, išsekęs išbadėjęs, pajuodęs, tarsi žaibo trenktas, Leo Aufmanas įsvirduliavo į namą.
Vaikai pešėsi ir plyšojo, tačiau, pasirodžius tėvui, tuoj pat nutilo tarsi, išmušus paskutinei valandai, į kambarį būtų įėjusi pati giltinė.
— Laimės mašina baigta, — sušvokštė Leo Aufmanas.
— Leo Aufmanas nukrito penkiolika svarų, — pasakė jo žmona. — Jis jau dvi savaites nekalba su savo vaikais, jie pasidarė kaip nesavi, žiūrėkite, jie mušasi! Jo žmona taip pat kaip nesava, ji pastorėjo dešimčia svarų, dabar jai reiks naujų suknelių! Taip, suprantama, mašina užbaigta, bet ar mes tapome laimingesni? Kas pasakys? Leo, mesk meistravęs tą laikrodį, į jį nelįs jokia gegutė. Žmogui netinka kištis į tokius dalykus. Viešpačiui dievui, tas, aišku, nepakenks, o Leo Aufmanui, atrodo, jau gerokai pakenkė. Dar viena tokia savaitė, ir mes jį palaidosime jo paties mašinoje.
Bet šių žodžių Leo Aufmanas jau nebegirdėjo: jis apstulbęs žiūrėjo, kaip ant jo griūva lubos.
Čia tai bent, pagalvojo jis, jau gulėdamas ant grindų.
Akimirksniu viską apgaubė tamsa, ir jis išgirdo tik, kaip kažkas triskart suspiegė kažką apie laimės mašiną.
Kitą rytą, vos pramerkęs akis, jis pamatė aibes paukščių: jie nardė ore tarsi įvairiaspalviai akmenukai, svaidomi į neįsivaizduojamai tyrą upokšnį, ir švelniai žvangsėdami, leidosi ant skardinio garažo stogo.
Įvairiausių veislių šunys tyliai sėlino į kiemą ir, vizgindami uodegas, žvelgė pro atviras garažo duris; keturi berniukai, dvi mergaitės ir keletas vyrų kiek padelsė ant tako, paskui neryžtingai priėjo arčiau ir sustojo po vyšniomis.
Leo Aufmanas įsiklausė ir suprato, kas traukia juos visus į jo kiemą.
Laimės mašinos balsas.
Tokį garsą galėtum išgirsti vasaros dieną palei kokios nors milžinės virtuvę. Tai įvairiabalsis dūzgesys — ir žemas, ir aukštas, ir vienodas, ir nutrūkstantis. Rodės, ten sukasi didelių kaip puodeliai auksinių bičių spiečiai ir verda pasakiškus valgius. O pati milžinė linksmai niūniuoja sau po nosimi, ir jos veidas — tarsi didžiulis persikų spalvos mėnulis; tuoj ji, neaprėpiama kaip vasara, priplauks prie durų ir ramiai pažvelgs į kiemą, į išsiviepusius šunis, baltapūkius berniukus ir žilaplaukius senius.
— Palauk, — garsiai tarė Leo Aufmanas. — Juk šiandien aš dar nebuvau įjungęs mašinos. Solai!
Solas pakėlė galvą — jis taip pat stovėjo apačioje, kieme.
— Solai, tu ją įjungei?
— Tu pats prieš pusvalandį liepei ją įšildyti.
— Ak, taip. Aš visai užmiršau. Aš dar kaip reikiant neprasiblaiviau iš miegų.
Ir jis vėl atsilošė ant pagalvio.
Žmona atnešė jam pusryčius ir, priėjusi prie lango, pažvelgė žemyn į garažą.
— Paklausyk, Leo, — tarė ji negarsiai. — Jeigu ta mašina iš tiesų tokia, kaip tu sakai, gal būt, ji moka gimdyti vaikus? Ar gali ji paversti senį jaunuoliu? Ir dar — ar galima toje mašinoje su visa jos laime pasislėpti nuo mirties?
— Pasislėpti?
— Jeigu tu mirsi nuo persidirbimo — ką aš tada darysiu? Įlįsiu į tą didelę dėžę ir būsiu laiminga? Ir dar pasakyk man, Leo, kaip tau atrodo mūsų gyvenimas? Pats žinai, kokia tvarka mūsų namuose. Septintą ryto keliu vaikus, verdu pusryčius; pusė devintos jūsų jau nebėra, aš lieku viena su skalbimu, viena su virimu; ir kojines adyti taip pat reikia, ir daržą ravėti, ir į krautuvę sulakstyti, ir sidabrą išblizginti. Aš nesiskundžiu. Aš tik primenu tau, Leo, kokia tvarka mūsų namuose, kaip aš gyvenu. Taigi atsakyk dabar: kaip tu visa tai sutalpinsi į savo mašiną?
— Ji visai kitaip padaryta!
— Labai gaila. Vadinasi, aš neturėsiu laiko į ją žiūrėti. — Ji pabučiavo jį į skruostą ir išėjo iš kambario, o jis gulėjo ir uodė: vėjas, sukeltas apačioje stovinčios mašinos, kvepėjo keptais kaštonais, parduodamais rudenį Paryžiaus gatvėse, kuriomis jam niekad neteko vaikščioti...
Tarp apkerėtų šunų ir berniūkščių nepastebimai prasmuko katė ir ėmė murkti prie garažo durų; o už durų buvo girdėti, kaip šnypščia balta sniego puta, kaip šniokščia bangos, duždamos į tolimą krantą.
Rytoj mes išbandysime mašiną, galvojo Leo Aufmanas. Visi kartu.
Vėlai naktį jis prabudo — jį kažkas išbudino. Toli, kitame kambaryje, kažkas verkė.
— Solai, tai tu? — jis sušnibždėjo, lipdamas iš lovos.
Savo kambaryje Solas gailiai verkė, įsikniaubęs į pagalvį.
— Ne... ne... — kūkčiojo jis. — Baigėsi... baigėsi...
— Solai, tu susapnavai baisų sapną? Papasakok man, sūneli. Bet berniukas nesiliovė raudojęs.
Ir čia, sėdėdamas ant jo lovos, Leo Aufmanas nežinia kodėl sumanė žvilgtelėti pro langą. Apačioje garažo durys buvo atviros.
Jis pajuto, kaip jam plaukai ant galvos atsistojo.
Kai Solas, tyliai kūkčiodamas, pagaliau užmigo neramiu miegu, tėvas nusileido laiptais, priėjo prie garažo ir, sulaikęs kvapą, atsargiai ištiesė ranką.
Naktis buvo vėsi, tačiau laimės mašina nudegino jam pirštus.
Aha, pagalvojo jis, šiąnakt čia buvo atėjęs Solas.
Kodėl? Argi jis nelaimingas, argi jam reikia mašinos? Ne, jis laimingas, jis tiesiog nori savo laimę išsaugoti amžiams. Kas čia bloga, jei berniukas žino, kas yra laimė, ir nori ją išsaugoti? Nieko blogo čia nėra. Ir vis dėlto...
Staiga Solo lange suplazdėjo kažkokia balta pamėklė. Leo Aufmano širdis vos neiššoko iš krūtinės. Bet jis tuoj suprato — tai vėjas išpūtė užuolaidą. O jam pasirodė, kad kažkokia švelni, virpanti būtybė išlėkė į naktį, tarsi pro langą būtų išskridusi berniuko siela. Ir Leo Aufmanas nejučiomis iškėlė rankas, lyg norėdamas ją pagauti ir įstumti atgal į miegantį namą.
Krečiamas šiurpo, jis sugrįžo į Solo kambarį, pagavo plevėsuojančią užuolaidą ir gerai uždarė langą, kad ji vėl nebeištruktų laukan. Po to atsisėdo ant lovos ir uždėjo ranką sūnui ant peties.
— „Apysaka apie du miestus"? Mano. „Senienų krautuvėlė"? Hm, ta, žinoma, Leo Aufmano. „Didžiosios viltys"? Kadaise buvo mano. Bet dabar tegu „Didžiosios viltys" lieka jam.
— Kas čia darosi? — paklausė Leo Aufmanas, įeidamas į kambarį.
— Čia vyksta turto dalybos, — atsakė žmona. — Jeigu tėvas naktį mirtinai prigąsdina sūnų, vadinasi, laikas dalintis viską pusiau. Šalin iš kelio, „Nykusis name" ir „Senienų krautuvėle!" Nė vienoje tų knygų nerasi tokio paiko mokslininko, kaip Leo Aufmanas!
— Tu išeini, nė neišbandžiusi mašinos! — užprotestavo Leo. — Pabandyk nors kartą ir pamatysi, kaip tuoj viską išpakuosi ir pasiliksi!
— „Tomas Sviftas ir jo elektrinis naikintuvas". Kieno? — paklausė ji. — Nesunku įspėti.
Ir, paniekinamai prunkštelėjusi, padavė knygą vyrui.
Vakarop visos knygos, indai, drabužiai ir baltiniai buvo padalinti — vienas čia, vienas ten, keturi čia, keturi ten, dešimt čia, dešimt ten. Linai Aufman galva susisuko nuo to skaičiavimo, ir ji atsisėdo pailsėti.
— Na gerai jau, — atsiduso ji. — Prieš išsiskiriant, Leo, įrodyk, kad ne dėl tavo kaltės vaikus naktimis kankina košmarai!
Leo Aufmanas tylėdamas nuvedė žmoną į patamsį. Ir štai ji stovi priešais didžiulę, aštuonių pėdų aukščio oranžinę dėžę.
— Tai ir yra laimė? — pasiteiravo ji. — Kurį mygtuką man paspausti, kad tapčiau linksma ir laiminga, viskuo patenkinta ir visiems dėkinga?
Aplink juos jau stovėjo susirinkę vaikai.
— Mama, nereikia, — pasakė Solas.
— Turiu gi žinoti, ko prašau iš likimo, Solai. — Ji įlipo į mašiną, atsisėdo ir, žiūrėdama iš ten į vyrą, pakratė galvą.
— Ji ne man reikalinga, o tau, nelaimingas neurastenike, juk tu nė kalbėti žmoniškai nebemoki.
— Na, malonėk, — pasakė jis, — dabar pati pamatysi! Ir uždarė dureles.
— Paspausk mygtuką! — sušuko jis.
Pasigirdo trakštelėjimas. Mašina suvirpėjo tarsi didžiulis šuo, kažką susapnavęs.
— Tėti! — pašaukė sunerimęs Solas.
— Klausyk! — atsakė Leo Aufmanas.
Iš pradžių buvo visai tylu, tik mašina tirtėjo — kažkur jos gelmėse paslaptingai judėjo įvairiausi krumpliaračiai.
— Ar mamai ten nieko neatsitiks? — paklausė Naomė.
— Nieko, jai ten gera. Štai dabar... Štai! Iš mašinos pasigirdo Linos Aufman balsas.
— Ach!.. O!..— aikčiojo ji nustėrusi. — Žiūrėk tu man! Paryžius! — O paskui: — Londonas! O čia Roma! Piramidės! Sfinksas!
— Girdite, vaikai: sfinksas! — sušnibždėjo Leo Aufmanas ir nusijuokė.
— Aromatas! — nustebusi sušuko Lina Aufman. Kažkur patefonas tyliai užgrojo „Žydrąjį Dunojų". — Muzika! Aš šoku!
— Jai tik atrodo, kad ji šoka, — atskleidė pasauliui paslaptį Leo Aufmanas.
— Stebuklai! — pasakė mašinoje Lina. Leo Aufmanas paraudo.
— Kokia supratinga žmona.
Ir tada Lina Aufman pravirko laimės mašinoje. Šypsena dingo nuo išradėjo veido.
— Ji verkia, — pasakė Naomė.
— Verkia, — patvirtino Solas.
— Bet juk ji negali verkti! — Leo Aufmanas sumišęs priglaudė ausį prie mašinos. — Taip... verkia kaip vaikas...
Jam beliko atidaryti dureles.
— Palauk. — Jo žmona sėdėjo mašinoje, ir jos skruostais riedėjo ašaros. — Duok man išsiverkti. Ir ji dar kiek paverkė.
— O, tai pats liūdniausias daiktas pasaulyje! — kūkčiojo jo žmona. — O, kaip sunku, širdis plyšta...— Ji išlipo iš mašinos. — Iš pradžių ten buvo Paryžius...
— Na ir kas čia bloga?
— Niekad kaip gyva nė nesvajojau patekti į Paryžių. O dabar ėmiau ir susimąsčiau. Paryžius! Ir staiga taip užsinorėjau į Paryžių, o juk puikiai žinau, kad jo per amžius nepamatysiu!
— Juk mašinoje ne ką blogiau.
— Ne, blogiau. Ten sėdėdama aš žinojau, kad visa tai — apgavystė.
— Neverk, mama.
Ji pažiūrėjo į vyrą didelėmis tamsiomis akimis, pilnomis ašarų.
— Ten aš šokau. O juk mes nešokame jau dvidešimt metų.
— Rytoj nusivešiu tave į šokius!
— Ne, ne! Tai nesvarbu ir gerai, kad nesvarbu. O štai tavo mašina tvirtina, kad tai svarbu! Ir aš pradedu tuo tikėti! Nieko, Leo, viskas praeis, tik aš dar truputį paverksiu.
— Na, o kas dar?
— Kas dar? Tavo mašina sako: ,,Tu jauna." O aš jau nebe jauna. Ji viską meluoja, ta sielvarto mašina!
— Kodėl gi sielvarto?
Lina jau šiek tiek apsiramino.
— Žinai, Leo, kur tu padarei klaidą? Tu užmiršai patį svarbiausią — anksčiau ar vėliau mums visiems teks išlįsti iš šios dėžės ir vėl plauti nešvarius indus bei kloti lovas. Žinoma, kol ten tupi, saulėlydis tęsiasi vos ne amžinybę ir oras nuostabiai kvapnus, ir taip vėsu ir gera. Ir visi malonumai, kuriuos norėtum pratęsti, iš tikrųjų tęsiasi ir tęsiasi. O namie vaikai laukia pietų jiems reikia įsiūti sagas. Ir pagaliau sakyk, atvirai, Leo: kiek laiko galima žiūrėti saulėlydį? Ir kam reikia, kad saulėlydis truktų visą amžinybę? Kam reikia amžinos šilumos? Kam reikia amžino aromato? Juk prie visko pripranti ir po kurio laiko nieko nebejauti. Saulėlydžiu galima gėrėtis minutę, dvi. O paskui norisi ko kito. Taip jau sutvertas žmogus, Leo. Kaip tu galėjai užmiršti?
— Argi aš užmiršau?
— Mums dėl to ir patinka saulėlydis, kad jis būna tik kartą per dieną.
— Bet tai juk liūdna, Lina.
— Ne, jeigu jis truktų amžinai ir mirtinai mums įgristų, tada išties būtų liūdna. Tu padarei dvi klaidas. Pirmiausia, sustabdei ir pratęsei tai, kas visada greit praeina. Antra, atkėlei į mūsų kiemą tai, ko čia negali būti ir kas sako: „Ne, Lina Aufman, tu niekur neiškeliausi, tu niekad nepamatysi Paryžiaus! Niekad neaplankysi Romos!" Bet juk aš pati puikiai žinau, kam dar man priminti? Geriau jau viską užmiršti, vilkti savo jungą ir nemurmėti.
Leo Aufmanui pakirto kojas, ir jis atsirėmė į mašiną. Tuoj atitraukė nudegusią ranką nustebęs.
— Tai ką daryti, Lina? — paklausė jis.
— Nežinau. Tik pakol ta dėžė čia stovės, mane visą laiką trauks prie jos, kaip Solą praeitą naktį; žinia, tai kvaila ir beprasmiška, tačiau vis tiek norėsime sėdėti joje, žiūrėti į tuos tolimus kraštus ir nuolat verksime, o kam tau reikia tokios šeimos?
— Nieko nesuprantu, — pasakė Leo Aufmanas. — Kaipgi aš taip neapsižiūrėjau? Leisk, aš pats įsitikinsiu, ar tu tiesą kalbi. — Jis įlipo į mašiną. — Jūs nepabėgsite?
— Mes palauksime, Leo, — linktelėjo žmona.
Jis uždarė dureles. Kiek padelsęs šiltoje tamsoje, paspaudė mygtuką, atsilošė atgal ir jau ėmė gėrėtis nuostabiomis spalvomis ir muzika, bet staiga pasigirdo riksmas:
— Gaisras, tėti! Mašina dega!
Kažkas ėmė daužyti į dureles. Jis pašoko, užsigavo pakaušį ir parpuolė, bet čia durelės pasidavė, ir sūnūs išvilko jį lauk. Užpakaly jis išgirdo duslų sprogimą. Visa šeima metėsi bėgti. Leo Aufmanas atsisuko ir aiktelėjo:
— Solai! Sauk gaisrininkus!
Solas buvo bebėgąs iš kiemo, bet Lina Aufman sučiupo jį už rankovės.
— Palauk, — pasakė ji.
Iš mašinos išsiveržė liepsnos liežuvis, ir pasigirdo dar vienas duslus sprogimas. Kai mašina jau pleškėjo kaip reikiant, Lina Aufman linktelėjo.
— Gerai, Solai, dabar gali skambinti į gaisrinę.
Visi, kas tik buvo netoliese, subėgo prie gaisro. Buvo čia ir senelis Spoldingas, ir Daglas, ir Tomas, ir beveik visi jų namo gyventojai, ir keletas senukų iš kitos miesto pusės, už daubos, ir visi vaikai iš šešių kaimyninių kvartalų. O Leo Aufmano vaikai stovėjo priešaky visų ir labai didžiavosi — žiūrėkit, kokia nuostabi liepsna veržiasi pro jų garažo stogą.
Senelis Spoldingas pažvelgė į besiraitančius iki dangaus dūmų kamuolius ir tyliai paklausė:
— Leo, tai čia jūsų laimės mašina?
— Laimės ar nelaimės — kada nors aš išsiaiškinsiu ir tada atsakysiu, — pasakė Leo Aufmanas.
Lina Aufman stovėjo tamsoje ir žiūrėjo, kaip laksto po kiemą gaisrininkai; pagaliau garažas su baisiu trenksmu griuvo.
— Išsiaiškinti ilgai netruksi, Leo, — pasakė ji. — Tik apsižvalgyk aplink! Pagalvok. Patylėk truputį. O po to ateik ir pasakyk man. Aš būsiu viduj, reikia vėl sustatyti knygas į lentynas, sukabinti drabužius atgal į spintas, išvirti vakarienę. Ir taip su vakariene susivėlinome, žiūrėk, kaip tamsu. Eime, vaikai, padėkite mamai.
Kai gaisrininkai ir kaimynai išėjo, Leo Aufmanas pasiliko su seneliu Spoldingu, Daglu ir Tomu; visi susimąstę žiūrėjo į smilkstančius griuvėsius. Leo pažarstė bato galu drėgnus pelenus ir lėtai išsakė viską, kas jam slėgė sielą:
— Pirmiausia, ką sužinai begyvendamas, — tai, kad esi kvailys. Paskiausia, ką sužinai gyvendamas — kad tu vis toks pat kvailys. Aš daug ką pergalvojau per vieną valandą. Ir pasakiau sau: juk tu aklas, Leo Aufmanai!.. Norite pamatyti tikrą laimės mašiną? Ją išrado prieš tūkstančius metų, ir ji vis dar dirba: ne visada vienodai gerai, ne, bet vis dėlto dirba. Ir ji visada čia.
— O gaisras...— pradėjo Daglas.
— Taip, žinoma, gaisras, garažas! Bet Linos teisybė: nėra čia ko ilgai svarstyti — tai, kas sudegė garaže, neturi nieko bendra su laime.
Jis užlipo verandos laipteliais ir pamojo jiems pirštu.
— Va, — sušnibždėjo Leo Aufmanas.— Pažiūrėkite pro langą. Tyliau, tuoj viską pamatysite.
Senelis, Daglas ir Tomas neryžtingai pažvelgė pro didžiulį langą, išeinantį į gatvę.
Ir ten, jaukioje lempos šviesoje, jie pamatė tai, ką jiems norėjo parodyti Leo Aufmanas. Valgomajame už mažo staliuko Solas ir Maršalas žaidė šachmatais, Rebeka dengė stalą vakarienei. Naomė karpė iš popieriaus sukneles savo lėlėms. Rūta piešė vandeniniais dažais. Džozefas žaidė su elektriniu traukinuku. Virtuvės durys buvo praviros, ten iš garuojančios orkaitės Lina Aufman traukė prikaistuvį su troškinta mėsa. Visos rankos, visi veidai gyveno ir judėjo. Už stiklo girdėjosi prislopinti balsai. Kažkas maloniu balseliu dainavo. Kvepėjo šviežia duona, ir buvo aišku, kad tai tikrų tikriausia duona, ant kurios tuoj užteps tikrų tikriausio sviesto. Nieko čia netrūko, ir visa tai buvo gyva, nepakartojama.
Senelis, Daglas ir Tomas atsisuko ir pažiūrėjo į Leo Aufmaną, o tas negalėjo atitraukti akių nuo lango, ir rausvi atšvaitai žaidė ant jo skruostų.
— Na, žinoma, — murmėjo jis.— Štai kur ji.
Pirma su skaidriu liūdesiu, paskui su aiškiu pasitenkinimu ir galiausiai su ramiu pritarimu jis stebėjo, kaip juda, kabinasi vienas už kito, stabteli ir vėl sklandžiai sukasi visi jo namo sraigteliai ir ratukai.
— Laimės mašina, — tarė jis. — Laimės mašina. Jis nuėjo.
Senelis, Daglas ir Tomas matė, kaip jis plušėjo viduj, — čia pataisys ką nors, čia pastums, čia nupūs dulkelę, — be paliovos sukosi tarp šiltų, nuostabių, nepaprastai jautrių, amžinai paslaptingų, amžinai judančių savo mašinos dalių.
Šypsodamiesi jie nusileido nuo verandos į gaivią vasaros naktį.

•
DUKART PER METUS Į KIEMĄ IŠNEŠAMI DIDŽIULIAI kilimai ir paklojami ant vejos, kur jie atrodo kažkokie svetimi ir vieniši. Paskui iš namo išeina senelė ir mama; rankose jos laiko tarsi atkaltes nuo gražių pintinių kėdžių, stovinčių prie gazuoto vandens paviljono. Tokį pat skeptrą su plačia pinta viršūne gauna ir kiti: Daglas, Tomas, senelė, prosenelė ir mama, o tada, kaip koks raganų ir aitvarų tuntas, visi stoja į ratelį prie apdulkėjusių senosios Armėnijos raštų. Po to, prosenelei davus ženklą — ji mirkteli ar prikanda lūpą, — visi iškelia savo spragilus ir neatsikvėpdami ima kilimus kulti.
— Va tau, va, — sako prosenelė. — Duokit, berniukai, duokit, kad visos blusos išdulkėtų!
— Na ir sugalvojo, — atsako senelė savo motinai.
Visi juokiasi. Aplink siaučia dulkių audra, ir juokas pereina į kosulį.
Spurų verpetai, smėlio srautai, auksiniai pypkių tabako dribsniai kyla sūkuriais aukštyn ir sklando pokšinčiame ore. Sustoję pailsėti, berniukai mato savo ir suaugusiųjų batų pėdsakus, milijonus kartų įsispaudusius kilimo raštuose, bet netrukus juos švariai nuplauna jų smūgių mūša, dūžtanti į paslaptingą rytietišką krantą.
— Va čia tavo vyras išliejo kavą, — ir senelė trenkia į kilimą.
— O čia tu paliejai grietinėlę! — prosenelė išmuša iš kilimo
didžiulį dulkių stulpą.
— Žiūrėk, kaip nutrinti šereliai. Ak, vaikai, vaikai!
— O štai jūsų rašalas, prosenele!
— Nesąmonė! Mano violetinis, o čia paprasčiausias mėlynas.
Pokšt!
— Tik pažiūrėkite, koks takas ištryptas nuo priemenės iki virtuvės. Ak, tas maistas, maistas! Jis ir liūtus veda į girdyklą. Imkime ir patieskime jį kita puse.
— O, gal būt, tiesiog užrakinti duris ir nieko neįleisti?
— Arba tegu palieka batus priemenėje! Pokšt, pokšt!
Galiausiai kilimus kabina ant virvių. Tomas tyrinėja raštą — išmoningos pynės ir kilpos, gėlės, kažkokios mįslingos figūros, vingrios linijos ir ornamentai.
— Tomai, ko stovi? Mušk, berniuk!
— Įdomu žiūrėti į visokiausius dalykus, — sako Tomas. Daglas įtariai į jį žvilgteri.
— Ką tu ten pamatei?
— Ogi visą miestą, žmones, namus, štai ir mūsų namas.— Pokšt! — Mūsų gatvė! — Pokšt! — O ta tamsi dėmė — dauba! — Pokšt! — Štai mokykla! — Pokšt! — O šis juokingas vingurys — tu, Dagai! — Pokšt! — Štai prosenelė, senelė, mama. — Pokšt! — Kiek metų šitam kilimui?
— Penkiolika.
— Ir ištisus penkiolika metų jį trypė žmonės! Aš netgi matau batų atspaudus! — aiktelėjo Tomas.
— Na ir plepys tu, vaike, — pasakė prosenelė.
— Čia matyti viskas, kas atsitiko mūsų namuose per penkiolika metų! — Pokšt! — Žinoma, visa tai, — praeitis, tačiau aš galiu įžiūrėti ir ateitį. Užmerksiu akis, o paskui tik pažvelgsiu į tuos raštus ir iš karto pamatysiu, kur mes rytoj vaikščiosime ir bėgiosime.
Daglas liovėsi mosavęs mušekliu.
— O ką tu ten dar matai?
— Daugiausia siūlus, — įsiterpė prosenelė. — Čia jau beliko vieni apmatai. Iškart matyti, kaip jis austas.
— Tikrai! — pasakė Tomas paslaptingai. — Vienoje pusėje siūlai, ir kitoje pusėje siūlai. Aš viską matau. Raguoti velniai. Nusidėjėliai pragare. Blogas oras ir geras. Iškylos. Šventiniai pietūs. Braškių baliai. — Jis iškilmingai baksnojo mušekliu čia į vieną, čia į kitą kilimo vietą.
— O aš nė neįtariau, kad mano toks pensionas, — pasakė senelė, visa sušilusi ir išraudusi.
— Čia viskas matyti, nors ir nelabai aiškiai. Dagai, pakreipk galvą į šoną ir primerk vieną akį. Žinoma, naktį matyti geriau, kai kilimas ant grindų ir dega lempa ir aplamai. Tada šešėliai būna visokiausių pavidalų, šviesūs ir tamsūs, ir matyti, kaip siūlai bėga į visas puses. Kai pačiupinėji plaukelius, perbrauki ranka, dievaži, atrodo tarsi pakliuvai į dykumą. Kvepia smėliu ir kaitra, — tikriausiai, taip kvepia mumija akmeniniame karste. Žiūrėk, matai tą raudoną dėmę? Tai dega laimės mašina!
— Tai tik kečupas nuo kieno nors sumuštinio, — pasakė mama.
— Ne, laimės mašina, — nesutiko Daglas, ir jam pasidarė graudu, kad ir čia ji dega. Jis taip pasikliovė Leo Aufmanu, taip tikėjo, kad šis viską sutvarkys, — tada visi galės šypsotis ir kiekvieną kartą, kai žemė pasvirs į tamsias visatos gelmes, mažas žiroskopas Daglo viduje pasisuks į saulę. Bet ne, — Aufmanas kažką pražiopsojo ir beliko tik pelenai ir plėnys.
Pokšt! Pokšt! Daglas iš visų jėgų trenkė mušekliu.
— Žiūrėkite, o čia elektrinė Žalioji mašina! Mis Ferna! Mis Robertą! — sušuko Tomas. — Pi-ip! Pi-ip!
Pokšt!
Visi nusijuokė.
— O čia tavo gyvenimo linijos, Dagai, visos mazguotos. Per daug rūgščių obuolių. Rauginti agurkai prieš miegą!
— Kur? Kurios? — sušuko Daglas, įsmeigęs akis į kilimo raštus.
— Štai šita — už metų, ta — už dvejų, o ši — už trejų, ketverių ir penkerių metų!
Pokšt! Vielinis mušeklis sušnypštė tarsi gyvatė.
— O šita — visam gyvenimui! — pasakė Tomas.
Ir jis taip pylė į kilimą, kad visų penkių tūkstančių šimtmečių dulkės iššoko aukštyn iš sutrenkto audeklo, vieną baisią akimirką pakybojo ore, o paskui toji armėniškojo kilimo dulkių lavina be garso užgriuvo Daglą, kuris stovėjo prisimerkęs, stengdamasis ką nors įžiūrėti įmantriuose raštuose, ir amžiams palaidojo jį visų namiškių akivaizdoje.

•
SENOJI MISIS BENTLI IR PATI NEGALĖTŲ PASAKYTI, kaip visa tai prasidėjo. Ji dažnai matydavo vaikus bakalėjinių prekių krautuvėje, — jie šmižinėjo tarp kopūstų galvų ir bananų kekių tarsi mašalai ar beždžionikės, ir ji šypsojosi jiems, o jie atsakydami šypsojosi jai. Misis Bentli matydavo, kaip jie laksto žiemą, palikdami pėdas sniege, kaip traukia į plaučius dūmus rudens gatvėse, kaip purto nuo pečių debesis obels žiedlapių pavasarį, bet ji niekada jų nebijojo. Jos namas pavyzdingai sutvarkytas, kiekvienas daiktelis savo vietoje, grindys visada švariai iššluotos, maistas užkonservuotas ir užšaldytas, smeigtukai susmaigstyti į pagalvėles, o miegamojo komodos stalčiai kietai prigrūsti visokiausio šlamšto, susikaupusio per daugelį metų.
Misis Bentli buvo taupi moteris. Ji saugojo senus bilietus, teatro programas, nėrinių skiautes, šalius, bagažo kvitus — žodžiu, visus savo gyvenimo įrodymus ir žymes.
— Turiu visą krūvą plokštelių, — sakydavo ji. — Štai Karuzo; tai buvo Niujorke tūkstantis devyni šimtai šešioliktaisiais; man tada buvo šešiasdešimt, ir Džonas dar tebebuvo gyvas... O čia Džuna Mun — tai, rodos, tūkstantis devyni šimtai dvidešimt ketvirtieji metai, ką tik po Džono mirties...
Tai buvo didžiausia jos gyvenimo širdgėla: jai nepavyko išsaugoti to, kurio labiausiai mėgo klausytis, matyti ir liesti. Džonas liko toli kaime, tarp pievų, jis guli ten dėžėje giliai po žolėmis, o virš jos įrašyta data... Nieko nebeliko, tik šilkinis cilinderis, nendrinė lazda ir išeiginis kostiumas spintoje. O visa kita sukapojo kandys.
Bet misis Bentli išsaugojo visa, ką galėjo. Naftalinu apibarstytas suglamžytas rožines sukneles ir vaikystės laikų krištolinius indus milžiniškuose juoduose lagaminuose, kuriuos atsivežė prieš penkerius metus, kai persikraustė į šį miestą. Jos velionis vyras turėjo nekilnojamo turto įvairiuose miestuose, ir ji keliavo iš vieno miesto į kitą, tarsi pageltusi dramblio kaulo šachmatų figūra, viską išpardavinėdama, kol pagaliau atsidūrė čia, svetimame, nepažįstamame miestelyje, apsupta savo lagaminų ir tamsių bjaurių spintų ir krėslų, tūnančių kampuose, nelyginant seniai išmirę žvėrys prieštvaniniame zoologijos sode.
Nuotykis su vaikais buvo vidurvasarį. Misis Bentli išėjo į verandą palaistyti gebenių ir pamatė, kad ant jos vejos guli išsitiesę dvi mergaitės ir mažas berniukas, — trumpai nupjauta žolė kuteno jų plikas rankas ir kojas, ir jiems tas baisiai patiko.
Misis Bentli geraširdiškai nusišypsojo visu savo geltonu ir raukšlėtu veidu, ir tą pačią akimirką iš už kampo pasirodė ledų vežimėlis. Tarsi elfų orkestras jis grojo ledo melodijas, trapias ir dygias lyg krištolo taurės skambesys, kviesdamas ir viliodamas visus aplinkui. Vaikai tuoj pat atsisėdo ir visi kartu pasuko galvas, tarsi saulėgrąžos į saulę.
— Norite ledų? — paklausė misis Bentli ir pašaukė: — Ei, čionai!
Vežimėlis stabtelėjo, ir, padavusi pinigų, ji gavo ledynmečio laikų produktų. Vaikai padėkojo jai pilnomis sniego burnomis ir ėmė ją smalsiai apžiūrinėti — nuo aukštų užsagstytų batų iki žilų plaukų.
— Gal duoti jums truputį? — paklausė berniukas.
— Ne, vaikeli. Aš jau sena, man ir taip šalta. Manęs neištirpdys nė karščiausia diena, — nusijuokė misis Bentli.
Su miniatiūriniais aisbergais rankose vaikai pakilo į pavėsingą verandą ir susėdo greta vienas kito ant laiptelio.
— Mano vardas — Alisa, ji — Džeinė, o jis — Tomas Spoldingas.
— Labai malonu. O aš — misis Bentli. Kažkada mane vadino Helena.
Vaikai apstulbę įsmeigė akis į ją.
— Jūs netikite, kad mane vadino Helena? — paklausė misis Bentli.
— Aš nė nežinojau, kad senutės turi vardus, — atsakė prisimerkęs nuo saulės Tomas.
Misis Bentli sausai nusijuokė.
— Jis nori pasakyti, kad senučių niekas vardais nevadina, — paaiškino Džeinė.
— Mieloji, kai tau bus tiek metų, kiek man dabar, tavęs taip pat niekas nevadins Džeinė. Senus žmones visada tituluoja „misteris" ar ,,misis", ne kitaip. Jaunesni žmonės nenori vadinti senutės Helena. Tai skamba labai lengvabūdiškai.
— O kiek jums metų? — paklausė Alisa.
— Hm, aš prisimenu pterodaktilį,—nusišypsojo misis Bentli.
— Ne, iš tiesų kiek?
— Septyniasdešimt dveji.
Vaikai susimąstę čiulpė savo ledinius saldumynus.
— Tai jau tikrai sena, — pasakė Tomas.
— O juk aš jaučiuosi lygiai taip pat, kaip ir tada, kai buvau jūsų metų, — pasakė senutė.
— Mūsų metų?
— Taip. Kadaise aš buvau lygiai tokia pat daili mergytė, kaip tu, Džeinė, ir tu, Alisa.
Vaikai tylėjo. — Kas yra?
— Nieko. Džeinė pakilo.
— Kaip, nejaugi jūs jau išeinate? Nė ledų nepabaigėt... Ar kas atsitiko?
— Mama visada sako, kad meluoti negražu, — pasakė Džeinė.
— Žinoma, negražu. Labai negražu, — pritarė misis Bentli.
— Ir melų klausytis taip pat nedera.
— Kas gi tau pamelavo, Džeinė?
Džeinė pažvelgė į misis Bentli ir sumišusi nusuko akis į šalį.
— Jūs.
— Aš? — Misis Bentli nusijuokė ir pridėjo raukšlėtą ranką prie plokščios krūtinės. — Ką gi aš pamelavau?
— Savo metus. Kad buvote maža mergaitė.
Misis Bentli išsitiesė ir sustingo.
— Bet aš iš tiesų buvau maža mergaitė, tokia, kaip; tu, tik prieš daugelį metų.
— Eime, Alisa. Eime, Tomai.
— Lukterkit, — pasakė misis Bentli. — Argi jūs netikite?
— Nežinau, — pasakė Džeinė, — Ne, netikime
— Bet tai tiesiog juokinga! Juk savaime suprantama, kad. visi kadaise buvo jauni!
— Tik ne jūs, — nuleidusi akis, vos girdimai sušnibždėjo! Džeinė. Jos ledų lazdelė nukrito į vanilės balutę ant verandos; grindų.
— Na, žinoma, man buvo ir aštuoneri, ir devyneri, ir dešimt metų taip, kaip ir jums visiems.
Mergaitės sukikeno, tačiau susigriebusios tuoj pat nutilo. Misis Bentli akys žybtelėjo.
— Na jau gerai, negaliu gi visą rytą ginčytis su mažais kvailiukais. Juk ir man kažkada buvo dešimt metų, ir aš buvau tokia pat kvaila.
Mergaitės nusijuokė. Tomas nejaukiai sujudėjo.
— Jūs juokaujate, — vis dar kikendama pasakė Džeinė. — Juk jums niekad nebuvo dešimt metų, tiesa?
— Marš namo! — staiga suriko misis Bentli, nebegalėdama pakęsti jų žvilgsnių. — Aš jums pasijuoksiu!
— Ir jūsų vardas visai ne Helena?
— Helena!
— Sudie! — pasakė abi mergaitės ir kikendamos nubėgo per vakaro šešėliais nuklotą veją; Tomas lėtai nuslinko paskui. — Ačiū už ledus.
— Aš ir klasę žaidžiau! — šūktelėjo jiems įkandin misis Bentli, bet jų jau nebebuvo.

•
Po to visą dieną misis Bentli įtūžusi žvangino virduliais ir keptuvėmis, triukšmingai virė savo menkus pietus ir retkarčiais prieidavo prie durų, vildamasi sučiupti tuos įžūlius velniūkščius, slankiojančius kur aplinkui ir besišaipančius. Tačiau... jeigu juos ir vėl pamatys, ką jiems sakyti? Ir ko ji kvaršina sau galvą dėl jų?
— Tik pagalvokit! — pasakė misis Bentli savo dailiam, rožėmis išmargintam puodeliui. — Dar niekas nebuvo suabejojęs, jog aš kažkada buvau maža mergaitė. Kaip tai kvaila ir žiauru. Aš nė kiek nesisieloju, kad jau esu sena... tikrai. Bet kaip galima atimti iš manęs vaikystę!
Mintyse ji matė — vaikai bėga tolyn po drevėtais medžiais, nešdami lediniuose pirštuose jos jaunystę, nematomą kaip oras.
Po vakarienės, nežinia kodėl, misis Bentli rankos, nelyginant pora vaiduokliškų pirštinių spiritizmo seanse, ėmė su beprasmišku užsispyrimu rinkti į prikvėpintą skarelę šiokius tokius daiktelius. Paskui ji išėjo į verandą ir stovėjo ten nejudėdama gerą pusvalandį.
Staiga, tarsi pabaidyti nakties paukščiai, pro šalį pralėkė vaikai, tačiau misis Bentli balsas juos privertė stabtelėti.
— Ką, misis Bentli?
— Lipkite pas mane į verandą, — įsakė ji. Mergaitės pakluso, paskui jas nusekė ir Tomas.
— Ką, misis Bentli?
Jų lūpose „misis" skambėjo it fortepijono bosinė styga, taip svariai, tarsi tai ir būtų jos tikrasis vardas.
— Aš noriu jums parodyti keletą savo brangenybių.
Ji atvyniojo iškvėpintą skarelę ir pažiūrėjo taip, lyg tikėdamasi ten rasti kažką, kas ir ją pačią nustebintų. Paskui išėmė mažytes šukas su tviskančiais netikrais deimančiukais.
— Aš jas nešiojau plaukuose, kai man buvo devyneri metai, — pasakė ji.
Džeinė pavartė jas rankose ir pasakė:
— Kokios gražios.
— Parodyk! — sušuko Alisa.
— O čia mažytis žiedelis, aš jį nešiojau, kai man buvo aštuoneri metai, — tęsė misis Bentli. — Matote, dabar jis nebelenda man ant piršto. Žiūrint prieš šviesą, matyti Pizos bokštas, rodos, jis tuoj ims ir nuvirs.
— Na, parodyk man, Džeinė!
Mergaitės viena po kitos žiūrinėjo žiedelį, kol pagaliau Džeinė sugalvojo jį užsimauti.
— Žiūrėkit, jis man kaip tik! — sušuko ji.
— O man — šukos! — aiktelėjo Alisa.
Misis Bentli ištraukė iš skarelės keletą lošimo kauliukų.
— Štai,— pasakė ji. — Aš žaisdavau su jais, kai buvau maža.
Ji pažėrė kauliukus ant verandos grindų, ir jie suspindo ten tarsi miriadai žvaigždučių.
— O dabar pažvelkite! — Senutė triumfuodama iškėlė aukštyn spalvotą fotografiją, savo svarbiausią kozirį. Tai misis Bentli, kai jai buvo septyneri metai, su puošnia it plaštakė geltona suknele, su auksinėmis garbanomis, žydromis kaip dangus akimis ir putliomis angeliuko lūpytėmis.
— Kas ta mergaitė? — paklausė Džeinė.
— Tai aš!
Alisa ir Džeinė įsistebeilijo į fotografiją.
— Nė trupučio nepanaši, — tiesiai pasakė Džeinė. — Tokią nuotrauką galima bet kur gauti.
Jos pakėlė galvas ir ilgai žiūrėjo į senutę.
— Ar turite daugiau fotografijų, misis Bentli? — paklausė Alisa. — Kokių nors vėlesnių? Kai jums buvo penkiolika metų ir dvidešimt, ir keturiasdešimt, ir penkiasdešimt?
Mergaitės garsiai suprunkštė.
— Man visai nėra reikalo jums ką nors rodyti, — pasakė misis Bentli.
— O mums visai nėra reikalo jumis tikėti, — atšovė Džeinė.
— Bet juk ši fotografija įrodo, kad ir aš buvau jauna!
— Čia kažkokia kita mergaitė, tokia, kaip mes. Jūs ją iš kur nors paėmėte.
— Aš buvau ištekėjusi!
— O kurgi misteris Bentlis?
— Jis jau seniai miręs. Jeigu tik jis čia būtų, jis jums papasakotų, kokia jauna ir gražutė aš buvau dvidešimt dvejų metų.
— Bet jo čia nėra, ir jis nieko negali papasakoti, ir tai nieko neįrodo.
— Aš turiu vedybų pažymėjimą.
— Jūs, tikriausiai, ir jį iš ko nors paėmėte. Ne, aš tik tada patikėsiu, kad jūs kadaise buvote jauna, — Džeinė net primerkė akis, taip įsitikinusi ji buvo savo teisingumu, — jei surasite tokį žmogų, kuris patvirtintų, kad matė jus, kai jums buvo dešimt metų.
— Tūkstančiai žmonių mane matė tuo metu, bet jie jau mirę, kvailele, arba serga, arba gyvena kituose miestuose. O jūsų mieste aš nieko nepažįstu, aš juk visai neseniai čia atsikėliau, todėl manęs čia niekas ir nematė jaunos.
— Taigi, taigi, — Džeinė pamerkė savo draugams. — Niekas nematė!
— Klausyk! — Misis Bentli sučiupo mergaitę už riešo. — Tokiais dalykais tikima be įrodymų. Kada nors jūs būsite tokie pat seni, kaip aš. Ir jumis taip pat žmonės netikės. Jie sakys: ,,Ne, šie seni maitvanagiai niekada nebuvo kolibriai, šios pelėdos negalėjo būti volungės, šios papūgos nebuvo strazdai giesmininkai!" Taip, taip, ateis diena — ir jūs tapsite tokios, kaip aš!
— Tai jau ne, — atsakė mergaitės. — Juk negali būti? — klausinėjo jos viena kitą.
— Pagyvensit — pamatysit, — pasakė misis Bentli.
O pati sau pagalvojo: viešpatie dieve, vaikai yra vaikai, senės yra senės, ir nieko bendro tarp jų nėra. Jie negali įsivaizduoti, kaip keičiasi žmogus, nepamatę savo akimis.
— O tavo mama, — kreipėsi ji į Džeinę, — argi nepastebėjai, kaip ji metams bėgant keičiasi?
— Ne, — atsakė Džeinė. — Ji visada buvo tokia, kaip dabar. Ir tai tiesa. Kai gyveni visą laiką kartu su žmonėmis, jie
nesikeičia nė per nago juodymą. Ir nustembi tiktai tada, kai išsiskiri ilgam, metų metams. Ir misis Bentli staiga pasirodė, kad ji ištisus septyniasdešimt dvejus metus lėkė dundančiu juodu traukiniu, o dabar išlipo paskutinėje stotyje ir visi šaukia: „Helena Bentli, nejau tai tu?!"
— Mums jau laikas namo, — pasakė Džeinė. — Ačiū už žiedelį, jis man tinka kaip nulietas.
— Ačiū už šukas. Jos labai gražios.
— Ačiū už tos mergaitės fotografiją.
— Palaukite! — sušuko misis Bentli, kai jos nukūrė laiptukais žemyn. — Atiduokite! Juk tai mano!
— Palaukit, — sušuko Tomas mergaitėms, bėgdamas iš paskos. — Atiduokit.
— Ne, ji visa tai pavogė. Tie daiktai priklausė kažkokiai mažai mergaitei, o ji ėmė juos ir pavogė. Ačiū! — šūktelėjo Alisa.
Misis Bentli rėkė, šaukė, tačiau jos išnyko tarsi drugeliai naktyje.
— Atleiskit, — pasakė Tomas. Jis stovėjo ant pievelės ir žiūrėjo į misis Bentli. Paskui ir jis nuėjo.
Jos paėmė mano žiedelį ir mano šukas, ir mano fotografiją, — galvojo misis Bentli; ji stovėjo verandoje ir visa drebėjo. — Ir nieko nebeliko, nieko! Juk tai mano gyvenimo dalis.
Naktį ji gulėjo nemiegodama daug valandų tarp savo skrynių ir niekniekių. Vedžiodama akimis po rūpestingai sukrautas stirtas įvairių medžiagų, žaisliukų ir stručio plunksnų, ji kartojo ir kartojo: ,,Ar iš tikrųjų visa tai mano?"
O gal ji tik įsikalbėjo sau, kad ir ji, išdžiūvusi senė, turėjo vaikystę? Galų gale, kas praėjo, to jau nebėra ir niekada nebus. Žmogus gyvena šiandiena. Gal būt, kadaise ji buvo maža mergaitė, tačiau dabar tas jau nesvarbu. Jos vaikystė prabėgo, ir niekas nebesugrąžins.
Pro langą dvelktelėjo nakties vėjas. Balta užuolaida suplazdėjo virš tamsios lazdos, atremtos į sieną šalia kitų niekučių, sukauptų per ilgus metus. Lazda sudrebėjo ir dusliai trinktelėjo tiesiai į mėnesienos plėmą ant grindų. Blykstelėjo paauksuotas bumbulas. Tai jos velionio vyro išeiginė lazda. Jai pasivaideno, kad jis rodo su lazda jos pusėn, kaip kad darydavo, kai jie — labai retai — susikivirčydavo, ir kalba švelniu, liūdnu ir išmintingu balsu.
— Vaikų teisybė, — sako jis. — Jie iš tavęs nieko nepavogė, brangioji. Tie daiktai jau nebepriklauso tau, kokia tu dabar. Jie priklausė kitai tau, kuri gyveno labai labai seniai.
Viešpatie, pagalvojo misis Bentli. Ir, tarsi butų sušvokštusi sena patefono plokštelė, ji išgirdo pokalbį su savo vyru. Misteris Bentlis, toks orus ir rimtas, su raudonu gvazdiku švariame atlape sako jai:
— Brangioji, tu niekaip negali suprasti, jog laikas nestovi vietoje. Tu visada nori likti tokia, kokia buvai anksčiau, užuot buvusi tokia, kokia esi šį vakarą. Sakyk, kam tu laikai tuos senus bilietus ir teatro programas? Tu paskui tik graudinsies, į juos žiūrėdama. Mesk juos geriau lauk.
Bet misis Bentli atkakliai juos laikė.
— Tai nepadės, — tęsė misteris Bentlis, siurbčiodamas arbatą. — Kad ir kažin kaip stengtumeis likti ana, ankstesne, vis tiek būsi tiktai tokia, kokia tu šiandien. Laikas tarsi hipnotizuoja žmones. Kai tau devyneri metai, atrodo, kad visada buvo devyneri ir visada taip ir bus devyneri. Kai ateina trisdešimt, tai šventai tiki, kad taip visą gyvenimą ir balansuosi ant šios puikios brandaus amžiaus ribos. O kai sukaks septyniasdešimt, tau visada ir amžinai bus septyniasdešimt. Žmogus gyvena dabartyje, vis tiek ar ji jauna, ar sena, o kitokios dabarties nėra.
Tai buvo švelnus, vienas iš nedaugelio ginčų jų taikiame vedybiniame gyvenime. Jis niekada nepritarė jos niekniekių rinkimo aistrai.
— Būk tuo, kas esi, palaidok tą, kuo buvai, — sakydavo jis. — Seni bilietai — akių dūmimas. Saugoti visokį šlamštą — tai tik save apgaudinėti.
Jeigu būtų gyvas, ką jis pasakytų šįvakar?
— Tu saugai kokonus, — pasakytų jis. — Senus korsetus, į kuriuos jau niekad neįlįsi. Tai kam gi juos saugoti? Juk neįmanoma įrodyti, kad kažkada buvai jauna. Fotografijos? Ne, jos meluoja. Juk tu jau ne tokia, kaip fotografijose.
— O raštiški liudijimai?
— Ne, brangioji, juk tu ne data, ne rašalas, ne popierius. Tu — ne šitos skudurų ir dulkių skrynios. Tu — tik ta, kuri čia dabar, šiandieną, šiandieninė tu.
Misis Bentli linktelėjo. Jai pasidarė lengviau kvėpuoti.
— Taip, aš suprantu... Suprantu.
Lazda su auksiniu bumbulu spindėjo ant mėnesienos nušviesto kilimo.
— Rytoj viskam bus galas, — pasakė misis Bentli, kreipdamasi į lazdą. — Nuo šiol aš būsiu tiktai aš ir niekas kitas. Taip nuspręsta, taip ir bus.
Ir užsnūdo...
Rytas išaušo skaistus ir žalias, ir į tinklines duris atsargiai stukseno abi mergaitės.
— Gal turite mums dar ką nors, misis Bentli? Dar kokių tos mergaitės daikčiukų?
Misis Bentli nusivedė jas per koridorių į biblioteką.
— Va, imk, — ji padavė Džeinei suknelę, su kuria kadaise, penkiolikos metų, vaidino mandarino dukterį. — Ir šitą, ir štai šitą. — Ji atidavė kaleidoskopą ir padidinamąjį stiklą. — Imkite visa, ką norite, — kalbėjo misis Bentli. — Knygas, pačiūžas, lėles, viską... Visa tai jūsų.
— Mūsų?
— Tikrai jūsų. Beje, gal padėtumėt man atlikti vieną darbelį? Aš noriu sukurti didelį laužą kieme. Noriu išmesti iš skrynių visą šlamštą, tegu jį pasiima šiukšlininkas. Visa tai jau ne mano. Nieko neįmanoma išsaugoti amžiams.
— Mes padėsime, — pasakė mergaitės.
Pasiėmusi degtukų dėžutę, misis Bentli nuvedė jas į užpakalinį kiemą. Mergaitės nešė glėbius visokiausių niekniekių.
Po to visą vasarą abi mergaitės ir Tomas sėdėdavo ir laukdavo ant misis Bentli verandos laiptelių, tarsi kregždės ant telegrafo vielų. O kai pasigirsdavo sidabriniai ledų pardavėjo varpeliai, durys atsidarydavo ir iš namo išplaukdavo misis Bentli, giliai įkišusi ranką į piniginę su sidabrine sagtimi: po to ištisą pusvalandį jie sėdėdavo verandoje kartu, vaikai ir senutė, juokdavosi, valgydavo ledus, ir šokoladiniai varvekliai tirpdavo burnoje. Pagaliau jie tapo gerais draugais.
— Kiek jums metų, misis Bentli?
— Septyniasdešimt dveji.
— O kiek jums buvo prieš penkiasdešimt metų?
— Septyniasdešimt dveji.
— Ir jūs niekada nebuvote jauna, ir niekada nenešiojote štai tokių kaspinų ir tokių suknelių, ar ne?
— Niekada.
— O koks jūsų vardas?
— Misis Bentli.
— Ir jūs visą gyvenimą pragyvenote šiame name?
— Visą gyvenimą.
— Ir niekada nebuvote daili?
— Niekada.
— Niekada niekada per tūkstantį milijonų metų? Tvankioje vasaros popiečio tyloje mergaitės smalsiai pa
linkdavo prie senutės ir laukdavo atsakymo.
— Niekada, — atsakydavo misis Bentli, — niekada niekada per tūkstantį milijonų metų.

•
AR ATSIVERTEI BLOKNOTĄ, DAGAI?
— Žinoma, — ir Daglas paseilino pieštuką.
— Ką jau turi ten užrašęs?
— Visas apeigas.
— Apie Birželio Ketvirtąją, pienių vyno darymą ir dar visokį niekalą, pavyzdžiui, kaip verandoje kabina sūpuokles, ar ne?
— Štai čia pasakyta, kada aš šią vasarą pirmą kartą valgiau Eskimo ledus — tūkstantis devyni šimtai dvidešimt aštuntųjų metų birželio pirmą dieną.
— Kokia gi tau vasara, čia dar pavasaris.
— Vis tiek, tai buvo pirmą kartą, todėl aš ir užrašiau. Pirkau naujus teniso batelius — birželio dvidešimt penktą. Pirmąkart vaikščiojau basas po žolę — birželio dvidešimt šeštą. Tararam, tararam trach! O ką tau užrašyti, Tomai? Dar kokį nors „pirmą kartą"? Kokias nors juokingas atostogų apeigas, kaip tas, kai gaudėme vėžius upelyje arba vorą narūną?
— Dar niekas pasaulyje nepagavo voro narūno. Ar tu žinai žmogų, kuris būtų pagavęs narūną? Na, na, pagalvok!
— Galvoju.
— Na ir ką?
— Tikrai. Niekas nepagavo. Ir nepagaus, tikriausiai. Labai jau jie greiti.
— Visai ne dėl to. Jų tiesiog nebūna, — pasakė Tomas. Dar kiek pagalvojo ir įsitikinęs linktelėjo galva. — Tikrai, jų niekada ir nebuvo. O užrašyk štai ką.
Jis pasilenkė ir pašnibždėjo broliui į ausį. Daglas viską užrašė.
Paskui jie abu tai perskaitė.
— Kad tu prasmegtum! — sušuko Daglas. — Aš niekada apie tai nepagalvojau. Čia tai bent! Tikra tiesa: seniai niekada nėra buvę vaikai!
— Truputį liūdna, ar ne? — susimąstęs pasakė Tomas. — Ir mes jiems niekuo negalime padėti.

•
— ATRODO, KAD MIESTAS PILNAS MAŠINŲ — PASAKĖ bėgdamas Daglas. — Misterio Aufmano laimės mašina, mis Fernos ir mis Robertos Žalioji mašina. O ką tu parodysi, Čarli?
— Laiko mašiną, — sušnopavo Čarlis Vudmenas ir aplenkė jį. — Garbės žodis!
— Ir ja galima keliauti į praeitį ir į ateitį? — pasiteiravo Džonas Hafas, lengvai aplenkdamas juos abu.
— Tik į praeitį, nenorėk visko iš karto. Stop, atvažiavome! Čarlis Vudmenas sustojo prie gyvatvorės.
Daglas apžvelgė seną namą.
— Ė, juk čia gyvena pulkininkas Frilis! Na ne, čia jokios laiko mašinos nebus. Jis joks išradėjas, o jeigu ir būtų ką išradęs, tai apie tokį daiktą, kaip laiko mašina, mes jau seniai būtume žinoję.
Čarlis ir Džonas ant pirštų galiukų užlipo verandos laipteliais. Daglas tik paniekinamai prunkštelėjo ir palingavo galvą, bet nepajudėjo iš vietos.
— Na ir neik, — pasakė Čarlis. — Būk užsispyręs kaip ožys. Žinoma, pulkininkas Frilis neišrado laiko mašinos, jis tik jos šeimininkas, ir ji visada buvo čia. O mes, kvailiai, jos anksčiau nepastebėjome! Lik sveikas, Daglai Spoldingai!
Čarlis paėmė Džoną už parankės, tarsi lydėdamas damą, atidarė tinklines verandos duris ir įėjo. Durys netrinktelėjo.
Daglas prilaikė jas ir tyliai įsekė paskui.
Čarlis perėjo per įstiklintą verandą, pasibeldė ir atidarė vidines duris. Visi trys ištempę kaklus žvelgė į ilgo tamsaus koridoriaus galą, kur iš atvirų durų tarsi iš povandeninio groto sklido tamsiai žalsva vandeninga šviesa.
— Pulkininke Frili!
Tyla.
— Jis neprigirdi, — šnibžtelėjo Čarlis. — Jis man sakė: „Drožk tiesiai ir garsiai šauk." Pulkininke!
Nieko. Tik įvijų laiptų šulinyje iš viršaus sūkuriuodamos krito dulkės. Paskui povandeniniame grote pasigirdo tylus krebždesys.
Jie atsargiai perėjo visą koridorių ir žvilgterėjo į kambarį — ten buvo tik du baldai: senukas ir krėslas. Jie buvo labai panašūs — abu tokie ploni ir kaulėti, kad, rodos, taip ir matyti visi jų sąnariai ir sujungimai, matyti, kur pritvirtinti raumenys ir sausgyslės, o kur lentelės ir šarnyrai. Kambaryje dar buvo neobliuotų lentų grindys, plikos sienos ir lubos, na, ir nemaža tylaus oro.
— Jis visai kaip miręs, — sušnibždėjo Daglas.
— Ne, jis tik galvoja, kur dar būtų galima nukeliauti, — negarsiai ir labai išdidžiai pasakė Čarlis. — Pulkininke!
Vienas iš dviejų tamsių baldų sujudėjo — tai pulkininkas; jis mirkčiodamas apsižvalgė aplinkui, įsižiūrėjo ir plačiai iš-viepė bedantę burną.
— Čarlis!
— Pulkininke, tai Dagas ir Džonas, jie atėjo, kad...
— Sveiki, berniukai. Sėskitės, sėskitės. Berniukai sumišę atsisėdo ant grindų.
— Bet kurgi... — pradėjo Daglas. Čarlis skubiai dūrė alkūne jam į šoną.
— Kur kas? — paklausė pulkininkas Frilis.
— Jis norėjo pasakyti, kur teisybė, jeigu kalbėti teks mums, — Čarlis slapta padarė grimasą Daglui, paskui nusišypsojo pulkininkui. — Mes juk neturime ką pasakyti, pulkininke. Geriau jau jūs ką nors mums papasakokite.
— Saugokis, Čarli. Mes, seniai, tik ir laukiam progos išsikalbėti. Tik paprašyk — ir pradėsim tarškėti lyg senas surūdijęs liftas, šliaužiantis iš aukšto į aukštą.
— Čin Lin Su, — lyg netyčiom pasakė Čarlis.
— Ką? — paklausė pulkininkas.
— Bostonas, — pasufleravo Čarlis. — Tūkstantis devyni šimtai dešimtieji metai.
— Bostonas tūkstantis devyni šimtai dešimtieji... — Pulkininkas susiraukė. — Na, žinoma, Čin Lin Su!
— Taip, sere.
— Leiskite man prisiminti, — jis kažką neaiškiai murmėjo, ir jo balsas skrido tolyn, virš ramių ežero vandenų. — Leiskite man prisiminti...
Berniukai laukė.
Pulkininkas Frilis giliai atsikvėpė ir dar luktelėjo.
— Tūkstantis devyni šimtai dešimtųjų metų spalio pirmoji diena, tykus, vėsus rudens vakaras, varjetės teatras Bostone,
taigi taigi... Žmonių prisigrūdę, visi laukia. Orkestras, fanfaros, uždanga! Čin Lin Su, didysis Rytų burtininkas! Štai jis, scenoje! O aš čia, pirmosios eilės viduryje! „Triukas su kulka! — šaukia jis. — Kas nori pabandyti?" Mano kaimynas pa-kyla ir eina prie scenos. „Apžiūrėkite šautuvą, — sako Čin. — Dabar pažymėkite kulką. Štai taip. Dabar šaukite žymėta kulka iš šio šautuvo tiesiai man į veidą, o aš stovėsiu kitame scenos gale ir pagausiu kulką dantimis!"
Pulkininkas Frilis giliai atsikvėpė ir nutilo.
Daglas spoksojo į jį apstulbęs ir sužavėtas. Džonas Hafas su Čarliu bijojo ir pajudėti. Senukas vėl prakalbo; jis sėdėjo sustingęs tarsi akmens stabas, tik jo lūpos krutėjo.
— „Pasiruošk, taikyk, ugnis!" — šaukia Čin Lin Su. Pykšt! Trinktelėjo šautuvas. Pykšt! Čin Lin Su rikteli, susverdi, krenta, veidas apsipylęs kraujais. Sąmyšis, triukšmas, tikras pragaras, visi pašoka ant kojų. Kažkas atsitiko su šautuvu. Negyvas, girdžiu. Ir iš tiesų. Negyvas. Baisu, baisu.. Niekada neužmiršiu... Veidas tarsi raudona kaukė, uždanga greitai leidžiasi, moterys verkia... Tūkstantis devyni šimtai dešimtieji... Bostonas... Varjetė... Vargšas... Vargšas...
Pulkininkas Frilis pamažu atmerkia akis.
— Dievaži, nepakartojama, pulkininke, — sako Čarlis. — Na, o dabar būtų gerai apie Pauną Bilį.
— Pauną Bilį?
— Ir tuos laikus, kai jūs dar buvote prerijose, seniai, aštuoni šimtai septyniasdešimt penktaisiais...
— Faunas Bilis...— Pulkininkas vėl pasinėrė į juodą miglą. — Tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimt penktieji... Taip, mes su Paunu Biliu laukiame ant kalnelio, pačiame prerijų vidury... „Šš-š, — sako Paunas Bilis. — Klausykis!" Prerija — lyg milžiniška scena, viskas paruošta, laikas prasidėti audrai. Griaustinis. Tolimas. Vėl griaustinis. Dar arčiau. Ir štai per visą preriją, kiek tik akys aprėpia, slenka kraupus rusvas debesis, pilnas juodų žaibų, kažkaip prigludęs prie žemės, penkiasdešimt mylių pločio, penkiasdešimt mylių ilgio, mylios aukščio ir ne daugiau kaip per colį nuo žemės. „Viešpatie, pasigailėk! — šaukiu aš nuo kalnelio. — Viešpatie!" Žemė dunksi tarsi pamišusi širdis, taip, berniukai, tarsi apimta siaubo širdis. Aš virpu kaip drebulės lapas. Žemė dreba. Dun-dun-dun, trankosi perkūnas. Griaudžia. Ak, kaip griaudėjo ta perkūnija per kalnelius ir klonius, vis artėjo ir augo debesis, tamsus, neperregimas. „Tai jie!" — rėkia Paunas Bilis. O tas debesis visai ne debesis, bet smėlis! Ne garai, ne lietus, ne, o prerijų smėlis, sukilęs nuo sausos kaip parakas žolės, smulkus kaip geri kvietiniai miltai, kaip žiedadulkės, spindinčios saulėje, nes dabar ir saulė pasirodė. Aš vėl surikau... Kodėl? O todėl, kad nuo šio dulkių debesio, žioruojančio kaip pragaro liepsna, tarsi uždanga nukrito — ir aš juos pamačiau, prisiekiu jums, pamačiau savo akimis! Tai buvo didinga senųjų prerijų kariuomenė — bizonai ir buivolai!
Pulkininkas nutilo; kai tyla pasidarė nebepakenčiama, jis tęsė:
— Galvos — kaip milžino negro kumščiai, kūnai — kaip garvežiai! Dvidešimt, penkiasdešimt, du šimtai tūkstančių sviedinių, iššautų vakaruose ir išklydusių iš kelio, lekia, žarstydami ugnies kibirkštis, žėruojančiom lyg anglys akimis, ir dundėdami skrieja užmarštin!
Dulkės pakilo į dangų, ir aš pamačiau plevėsuojant karčius, vilnyjant kuprotų nugarų jūrą, — juodos, gauruotos bangos kyla ir krinta... „Sauk! — rėkia Paunas Bilis. — Šauk!" Aš nuleidžiu saugiklį ir taikausi. „Šauk", — sako jis. O aš stoviu ten tarsi baudžianti dievo ranka ir žiūriu, o pro šalį dunda baisi siautulinga galybė, ,lyg tamsi naktis vidurdienį, lyg nesibaigianti laidotuvių procesija, juoda, begalinė, graudulinga, — o argi galima šauti į laidotuvių procesiją, ką, berniukai? Argi galima? Tą minutę aš norėjau tik vieno — kad dulkės vėl paslėptų šiuos juodus lemties siluetus, kurie it paklaikę stumdėsi ir daužėsi vienas į kitą. Ir įsivaizduokite, berniukai, dulkės iš tiesų nusileido ir uždengė milijonus kanopų, sukėlusių šią smėlio audrą, šią perkūniją! Paunas Bilis nusikeikė ir kad šveis man per ranką! Bet aš džiaugiausi, kad nepaliečiau šio debesies nei jame slypėjusios jėgos nė viena švino kruopele. Aš tik stovėjau ir žiūrėjau, kaip pats laikas rieda pro šalį ant milžiniškų ratų, apglėbtas bizonų sukeltos audros, ir lekia kartu su tais bizonais į amžinybę.
Viena, trys, šešios valandos praėjo, kol audra nuūžė už horizonto link žmonių, blogesnių už mane. Paunas Bilis kažkur dingo, aš likau vienas ir stovėjau lyg įbestas. Paskui nuėjau, šimtą mylių į pietus ėjau ligi artimiausio miesto ir negirdėjau žmonių kalbos, ir džiaugiausi, kad negirdėjau. Norėjau, kad ausyse dar skambėtų tas griausmas. Aš ir dabar jį girdžiu, ypač vasaros dienomis, kai virš ežero renkasi audros debesys... klaikus, nuostabus garsas... Neblogai būtų jums kada nors jį išgirsti...
Didelė pulkininko Frilio nosis persišvietė tarsi balto porceliano puodelis su labai jau silpna ir drungna apelsinų arbata.
— Jis užmigo? — pagaliau paklausė Daglas.
— Ne, — atsakė Čarlis. — Krauna savo baterijas. Pulkininkas kvėpavo tankiai ir negiliai, lyg būtų uždusęs
po ilgo bėgimo. Pagaliau atmerkė akis.
— O, sere! — susižavėjęs pasakė Čarlis.
— Sveikas, Čarli, — pulkininkas nustebęs pasižiūrėjo į kitus berniukus.
— Čia Daglas, o čia — Džonas, — pasakė Čarlis.
— Labas, berniukai. Berniukai pasisveikino.
— Bet kurgi... — vėl pradėjo Daglas.
— Tylėk, tu kvaiša! — Čarlis niuktelėjo Daglui į šoną, paskui atsisuko į pulkininką. — Jūs pradėjote pasakoti, sere...
— Ar aš ką nors pasakojau? — sumurmėjo senukas.
— Apie pilietinį karą, — tyliai pasakė Džonas Hafas. — Ar atsimenate jį?
— Ar atsimenu? — sukruto pulkininkas. — O kaipgi! — Jo balsas suvirpėjo, ir jis vėl užmerkė akis. — Viską! Viską atsimenu, tik štai... už kuriuos aš tada kovojau?
— O kokios spalvos buvo jūsų uniforma? — paklausė Čarlis.
— Spalvos pradeda painiotis, — sušnibždėjo pulkininkas. — Jos išblunka. Aš matau šalia kareivius, bet jau seniai nebepamenu, kokios spalvos jų milinės ir kepurės. Aš gimiau Ilinojo valstijoje, mokiausi Virginijoje, vedžiau Niujorke, pasistačiau namus Tenesyje, o dabar, į gyvenimo galą, aš vėl ačiū dievui čia, Grintaune. Dabar jūs suprantate, kodėl man visos spalvos susipainiojo?
— Betgi jūs prisimenate, kurioje kalnų pusėje kovėtės? — Čarlis kalbėjo labai tyliai. — Ar saulė tekėjo jums iš kairės, ar iš dešinės? Ar jūs žygiavote link Kanados, ar link Meksikos?
— Rodos, kartais saulė tekėdavo iš dešinės, nuo sveikosios rankos pusės, o kartais — iš už kairiojo peties. Žygiavome čia į vieną, čia į kitą galą. Jau septyniasdešimt metų praėjo. Po tiek laiko ne taip jau lengva prisiminti, kurioje pusėje tekėjo saulė.
— Na, o kokias pergales atsimenate? Ar laimėjote kokį nors mūšį?
— Ne, nepamenu, — tarsi kažkur iš gilumos nuskambėjo senojo pulkininko balsas. — Niekas niekad nieko nelaimi. Kare nelaimima, Čarli. Visi tik pralaimi ir pralaimi, o tas, kuris pralaimi paskutinis, prašo taikos. Aš prisimenu tik amžinus pralaimėjimus, pralaimėjimą ir kartėlį, o gerai buvo tik tada, kai visa tai baigėsi. Tik galas, Čarli, buvo, galima sakyti, pergalė, tačiau ji neturėjo nieko bendra su patrankomis. Bet jūs, žinoma, ne apie tokias pergales norėjote išgirsti?
— Antaitemas, — pasakė Džonas Hafas. — Paklausk jo apie Antaitemą.
— Aš ten buvau. Berniukų akys sublizgo.
— Bulas Ranas, paklausk jo apie Bulą Raną...
— Aš ten buvau, — tyliai pasakė pulkininkas.
— O Šaila?
— Aš visada ją atsimenu ir sakau sau: kokia gėda, kad toks gražus pavadinimas išliko tik senose karo kronikose.
— Taigi, Šaila. O Samterio fortas?
— Aš ten mačiau pirmuosius parako dūmų debesėlius, — svajingai pasakė pulkininkas. — Tiek dalykų žmogus prisimeni, tiek dalykų... Atsimenu dainas: „Tykus Potomakas šią naktį, sapnuoja kareiviai sugulę, o jų palapines nušviečia laužai ir sidabro mėnulis..." Atsimenu, atsimenu ir toliau: „Tykus Potomakas šią naktį, vien plakas vilnelės į krantą, sargybiniai amžiams užmigo, tik rasos ant veido jiems krenta..." O kai jie kapituliavo, misteris Linkolnas išėjo į Baltųjų rūmų balkoną ir paprašė orkestrą sugroti „Stovėkit sargyboj..." O paskui viena ledi iš Bostono per vieną naktį sukūrė dainą, kuri gyvens tūkstantį metų: „Aš savo akimis regėjau, kaip viešpats nužengė pas mus. Išmindys keršto vynuogyną, ir kerštas nebenoks rūstus..." Naktimis aš kartais nejučiomis imu judinti lūpas ir tyliai sau dainuoti: „Šlovė jums Diksi (Diksi — JAV pietinės valstijos) vyrai, kad saugote gimtus krantus..." ir „Kai pergalę kariai parneš, juos laurais vainikuosim..." Kiek dainų! Jas dainavo abi pusės, nakties vėjai nešė jas čia į šiaurę, čia į pietus. „Mes einame, o tėve Abraomai, trys šimtai tūkstančių karių...", „Statom šiąnakt, statom šiąnakt palapines ir stovyklą...", „Valio, valio, su pergale sugrįžtam, vėl laisvės vėliava suplevėsuos!.."
Senuko balsas pamažu nutilo.
Berniukai ilgai sėdėjo nejudėdami. Paskui Čarlis atsisuko į Daglą ir paklausė:
— Na tai ką, taip ar ne? Daglas dukart giliai įkvėpė ir atsakė:
— Žinoma, taip. Pulkininkas atmerkė akis.
— Kas — taip? — paklausė jis.
— Jūs — laiko mašina, — sumurmėjo Daglas. Pulkininkas ilgai žiūrėjo į berniukus. Paskui baimingai paklausė:
— Ar jūs taip mane vadinate?
— Taip, sere pulkininke.
— Taip, sere.
Pulkininkas pamažu atsilošė krėsle, pažiūrėjo į berniukus, paskui į savo rankas, o po to įsistebeilijo į pliką sieną virš berniukų galvų.
Čarlis atsistojo.
— Na, mums jau laikas. Viso gero, pulkininke, ačiū.
— Ką? Taip, viso gero, vaikai.
Daglas, Džonas ir Čarlis nuėjo ant pirštų galiukų link durų. Nors jie praėjo tiesiai jam prieš akis, pulkininkas Frilis jų nematė.
Kai jie išėjo į gatvę, iš antro aukšto lango pasigirdo:
- Ei!
Jie krūptelėjo ir užvertė galvas aukštyn.
— Taip, sere?
Pulkininkas iškišo galvą pro langą ir pamojo jiems ranka.
— Aš galvojau apie tai, ką jūs man pasakėte, berniukai.
— Taip, sere?
— Jūs visiškai teisūs! Kaip aš apie tai anksčiau nepagalvojau? Laiko mašina, dievaži, laiko mašina!
— Taip, sere.
— Viso geriausio, berniukai. Ateikite, kada tik panorėsite, bet kuriuo laiku!
Gatvės gale jie atsigręžė — pulkininkas vis dar mojavo jiems ranka pro langą. Jie pamojavo jam atsakydami, ir visiems pasidarė malonu ir gera. Paskui nuėjo tolyn.
— Čiuk-čiuk-čiuk, — supūškavo Džonas. — Dabar važiuoju į praeitį, dvylika metų atgal. U-ū-ū!
— Aha, — pasakė Čarlis, atsisukęs į tylųjį namą. — Bet šimto metų atgal nenuvažiuosi.
— Taip, šimto nenuvažiuosiu, — atsakė susimąstęs Džonas. — Čia tai bent kelionė! Tai bent mašina!
Minutę jie žingsniavo tylėdami ir žiūrėdami į savo kojas. Paskui priėjo tvorą.
— Kas peršoks paskutinis, tas mergiūkštė, — pasakė Daglas. Visą likusį kelią namo Daglą jie vadino Dora.

•
TOMAS ATSIBUDO JAU GEROKAI PO VIDURNAKČIO ir pamatė, kad Daglas, įsižiebęs kišeninį žibintuvėlį, kažką skubiai rašo savo bloknote.
— Dagai, kas atsitiko?
— Kas? Viskas atsitiko! Aš skaičiuoju savo sėkmes, Tomai! Žiūrėk, laimės mašina sudegė, tiesa? Bet man nusispjauti: to, ką turiu, užteks visiems metams. Jeigu noriu atsidurti centrinėse gatvėse ir pažiūrėti, kas dedasi pasaulyje, turiu miesto tramvajų. Noriu palandžioti po priemiesčius — beldžiuosi į mis Fernos ir mis Robertos duris, jos pakrauna savo elektrinės mašinos baterijas, — ir riedame šaligatviais. Noriu palakstyti takeliais ar peršokti tvorą, pamatyti, kas dedasi už tvorų, už namų, už miesto, — tam yra naujutėliai teniso bateliai. Taigi, bateliai, mašina, tramvajus. Ko man daugiau reikia? Bet ir tai dar ne viskas, Tomai, ne. Klausyk! Sakykim, aš noriu patekti į tokią vietą, kur niekas kitas negali, nes niekam tai į galvą neateina, sakykim, noriu nusigauti į tūkstantis aštuoni šimtai devyniasdešimtuosius metus, po to į tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimt penktuosius, o paskui — į tūkstantis aštuoni šimtai šešiasdešimtuosius, tai imu ir įšoku į pulkininko Frilio ekspresą! Štai, paklausyk, ką aš apie tai parašiau: „Gal būt, senukai niekada nebuvo vaikai, kaip, pavyzdžiui, misis Bentli, bet nesvarbu, maži jie buvo ar dideli, vis tiek kas nors iš jų stovėjo prie Apomatokso tūkstantis aštuoni šimtai šešiasdešimt penktųjų metų vasarą... Jų akys — kaip indėnų, ir, žiūrėdami atgal, jie mato daug daugiau, negu mes su tavimi kada nors matysime, žiūrėdami į priekį".
— Skamba neblogai, Dagai. O ką visa tai reiškia? Daglas rašė toliau.
— Tai reiškia, kad jie — tikri keliautojai, ir mes niekaip su jais nesusilyginsim. Jeigu jau labai pasiseks, mes galėsime nukeliauti keturiasdešimt, keturiasdešimt penkerius ar penkiasdešimt metų, o jiems tai vieni niekai. Tik tas, kuris pasiekia devyniasdešimt, devyniasdešimt penkerius ar šimtą, tik tas yra tikras keliautojas.
Žibintuvėlis mirktelėjo ir užgeso. Broliai tyliai gulėjo mėnesienoje.
— Tomai, — sušnibždėjo Daglas. — Man būtinai reikia išbandyti visus šiuos kelius. Pamatyti viską, kas tik įmanoma. Bet svarbiausia — man reikia lankyti pulkininką Frilį nors kartą į savaitę, o gal ir du, tris kartus. Jis geresnis už visas kitas mašinas. Jis kalba, tu klausaisi. Ir kuo daugiau jis kalba, tuo daugiau norisi įsižiūrėti į visa, kas aplinkui, ir viską viską pamatyti, kas tik galima. Jis sako — tu važiuoji nepaprastu, ypatingu traukiniu, ir iš tiesų taip yra. Jis pats juo važiavo ir viską žino. O dabar mes su tavimi važiuojame tuo pačiu keliu, tik dar toliau, ir reikia tiek daug pamatyti, pamatyti ir paliesti! Štai kodėl reikia, kad senasis pulkininkas Frilis kumštelėtų mums ir pasakytų: nežiopsokit, gerai įsidėmėkit viską, kiekvieną sekundę! Atsiminti reikia viską, kas tik yra pasaulyje. O paskui, kada nors, kai pats pasidarysi senas senas, pas tave ateis vaikai, ir tu jiems taip pat padėsi, kaip pulkininkas padėjo mums. Štai kokie reikalai, Tomai, ir man reikia daugiau jo klausytis ir dažniau leistis su juo į pačias tolimiausias keliones.
Tomas akimirką patylėjo. Tamsoje jis stengėsi įžiūrėti brolio veidą. Paskui paklausė:
— Tolimos kelionės. Tu pats tai sugalvojai?
— Gal taip, o gal ir ne.
— Tolimos kelionės, — sušnibždėjo Tomas.
— Vieną dalyką aš tikrai žinau, — pasakė Daglas, užmerkdamas akis. — Tai iš tiesų labai liūdna.

•
TRINKT!
Trinktelėjo durys. Palėpėje nuo senų rašomųjų stalų ir knygų spintų sukilo dulkės. Dvi senutės u/gulė palėpės duris, stengdamosi jas kuo geriau užsklęsti. Virš jų galvų pakilo į dangų tūkstantis balandžių. Senutės susirietė, tarsi sunkios naštos prislėgtos, kad jų neužkliudytų švilpiantys sparnai. Paskui išsitiesė ir nustebusios išsižiojo. Ne, tai ne balandžiai, tai tik iš baimės garsiai tvaksi jų pačių širdys... Ir senutės prakalbo, norėdamos perrėkti tą bildesį.
— Ką mes padarėme! Vargšas misteris Kvotermeinas!
— Mes, turbūt, jį užmušėme. Ir, tikriausiai, kas nors tai matė ir mus susekė. Pažiūrėkime...
Mis Ferna ir mis Robertą atsargiai pažvelgė pro voratinkliais apraizgytą palėpės langelį. Apačioje, nušviesti skaisčios saulės, ir toliau augo ąžuolai ir guobos, tarsi nebūtų įvykę baisios nelaimės. Šaligatviu praėjo berniūkštis, sugrįžo, vėl praėjo pro šalį ir, užvertęs galvą, pažiūrėjo aukštyn.
Palėpėje senutės pažvelgė viena į kitą, tarsi bandydamos įžiūrėti savo veidus srauniame upokšnyje.
— Policija!
Bet apačioje niekas nebeldė į duris, niekas nešaukė: „Įstatymo vardu!"
— Kas tas berniukas?
— Daglas, Daglas Spoldingas! Viešpatie. Jis atėjo prašyti, kad pavažinėtume Žaliąja mašina! Jis nieko nežino. Mus pražudė mūsų pačių puikybė! Puikybė ir tas elektrinis žaislas!
— Ir tas baisusis komivojažeris iš Gamport Folso. Tai jis čia viskuo kaltas, jis ir jo įkalbinėjimai.
Įkalbinėjimai, įkalbinėjimai, tarsi šilto vasaros lietaus barbenimas į stogą.
Ir staiga jos prisiminė kitą dieną, kitą popietę. Jos sėdi gebenėmis apaugusioje verandoje, vėduojasi baltomis vėduoklėmis, o prieš jas pilnos lėkštelės vėsios virpančios citrininės želės.
Ir štai iš akinančio saulės spindesio, tviskanti, puošni tarsi pasakų princo karieta išniro...
ŽALIOJI MAŠINA!
Ji slyste slydo. Ji kažką šnibždėjo, švelniai, tarsi jūros vėjelis. Grakšti kaip klevo lapas, gaivi kaip šaltinio vanduo, ji murkė, nelyginant katė, išdidžiai išrietusi nugarą karštą vasaros popietę. O mašinoje, užsimaukšlinęs panamą ant išpoma-duotos galvos — komivojažeris iš Gamport Folso! Mašina su guminiais ratukais, ji minkštai ir žvitriai čiuožia saulės išbalintu šaligatviu; štai ji dūgzdama prilėkė prie žemutinio verandos laiptelio, žaibiškai apsisuko ir sustingo. Iššoko komivojažeris ir giliau užsismaukė nuo saulės panamą. Plačių brylių šešėlyje blykstelėjo šypsena.
— Susipažinkime — Viljamas Tara! O čia... — jis paspaudė klaksoną ir pasigirdo šaižus lojimas, — čia signalas! — Jis kilstelėjo juodo satino pagalvėles. — Akumuliatoriai! — Ore pakvipo žaibais. — Vairas! Pedalai! Skėtis nuo saulės! In toto, Žalioji mašina!
Tamsioje palėpėje senutės suvirpėjo, prisiminusios visa tai, ir užsimerkė.
— Ir kodėl mes nenudūrėme jo virbalais?
— Šš, girdi?
Apačioje kažkas beldė į duris. Paskui beldimas liovėsi. Per kiemą perėjo moteris ir dingo kaimyniniame name.
— Lavinija Nebs su tuščiu puodeliu rankoje — tikriausiai, norėjo pasiskolinti cukraus.
— Apkabink mane, man baisu.
Jos vėl užsimerkė. Ir vėl iš atminties išniro tas pats vaizdas. Sena šiaudinė skrybėlė ant geležinės skrynios krustelėjo, tarsi ja būtų pamojavęs tas komivojažeris iš Gamport Folso.
— Šaldytos arbatėlės? Ačiū, išgersiu su malonumu. Tyloje buvo girdėti, kaip jis siurbčioja vėsinantį gėrimą.
Paskui įsispitrėjo į senutes, nelyginant daktaras, su mažu veidrodėliu apžiūrinėjantis jų akis, nosį ir gerklę.
— Gerbiamosios, iškart matyti, kad jūs abi — energingos moterys. Aštuoniasdešimt metų jums — vieni niekai! — Jis spragtelėjo pirštais. — Bet neužmirškite: kartais atsitinka, kad jums trūksta laiko, baisiai trūksta, ir jums prireikia draugo; o draugą nelaimėje pažinsi, ar ne taip? Ir šiuo draugu jums taps dvivietė Žalioji mašina!
Ir jis įsmeigė spindintį žvilgsnį į savo nuostabią prekę -jo akys irgi buvo žalios, stiklinės, kaip lapės iškamšos. Mašina blizgėjo saulėje, naujutėlė, kvepianti dažais, ir laukė jų; patogi, jauki, tarsi svetainės krėslas, pastatytas ant ratų.
— Tyki kaip dagio pūkelis. — Jo kvėpavimas švelniai glostė jų veidus. — Pasiklausykite. — Jos klausėsi. — Akumuliatoriai įkrauti ir veikia puikiausiai! Pasiklausykite! Nė garso, nė mažiausio virpesio. Viską varo elektra, gerbiamosios. Reikia tik kas vakarą savo garaže įkrauti baterijas!
— O jeigu ji... tai yra... — jaunesnioji sesuo gurkštelėjo ledinės arbatos. — O ar neužmuš ji mūsų?
— Šiukštu, ką jūs kalbate?
Jis vėl šoko prie mašinos, plačiai iššiepęs blizgančius dantis; taip šypsosi dantų pastos reklama, kai vėlų vakarą grįžti namo.
— Į svečius, puodelio arbatos! — Mašina grakščiai apsuko ratą, tarsi valso turą. — Į klubą, palošti bridžo. Kviestinių priešpiečių. Į šventes. Į kviestinius pietus. Į gimimo dieną. Į „Amerikos revoliucijos dukterų" pusryčius. — Jis nudūzgė tolyn, tarsi nė negalvodamas sugrįžti, tačiau tuoj pat be garso apsisuko ir, sušnarėjęs guminėmis padangomis, vėl sustojo prie verandos. Komivojažeris aiškiai didžiavosi, taip puikiai suprantąs moterų prigimtį. — Vairuoti ją lengva. Startuoja ir stabdo tyliai ir elegantiškai. Nereikia vairuotojo teisių. Karštomis dienomis gaivina vėsus vėjelis. Ką ir bekalbėti — ne mašina, o svajonė!
Be garso skrosdama orą, mašina sklandė priešais verandą pirmyn ir atgal, o jis sėdėjo atsilošęs, ekstazėje užmerkęs akis, plaukai draikėsi vėjyje.
Paskui vangiai ir pagarbiai užlipo laipteliais į verandą, laikydamas skrybėlę rankoje, atsigręžė ir pažvelgė į išlaikiusią visus bandymus mašiną taip, tarsi tai būtų nuo vaikystės pažįstamas bažnyčios altorius.
— Meldžiamosios, — maloniai pasakė jis. — Dvidešimt penki doleriai iš karto, o paskui, per dvejus metus, po dešimt dolerių kas mėnesį.
Ferna pirmoji nulipo nuo verandos ir sėdo į mašiną. Žinoma, jai buvo baisoka. Tačiau rankos niežtėjo. Pagaliau ji pakėlė ranką ir išdrįso paspausti guminį klaksoną.
Pasigirdo šaižus lojimas.
Robertą iš džiaugsmo suspiegė ir persisvėrė per verandos turėklus.
Komivojažeris džiaugėsi kartu su jomis. Jis nuvedė vyresniąją seserį žemyn laipteliais, garsiai kvatodamas ir tuo pačiu metu ieškodamas savo panamoje plunksnos ir kokios skiautelės popieriaus.
— Va taip mes ją ir nusipirkome, — prisiminė dabar palėpėje mis Robertą, pati baisėdamasi tokiu drąsiu poelgiu. — Šito ir reikėjo laukti. Man ji visada buvo panaši į klajojančio cirko furgonėlį.
— Bet juk tu žinai, kiek jau metų mane kankina koja, — lyg teisindamasi pasakė Ferna. — O ir tu visada nuvargsti, pėsčia bevaikščiodama. Ir man atrodė, kad važinėti mašina — taip gražu ir prabangu. Kaip senais laikais, kai moterys nešiojo krinolinus. Jos tiesiog sklandė ore. Ir mūsų Žalioji mašina taip pat sklandydavo, taip ramiai ir didingai! Visai kaip maža valtelė, nuostabiai lengva vairuoti — sukinėk sau rankeną, ir tiek.
O, tai buvo įstabi, kerinti savaitė — tos popietės, kupinos auksinės šviesos: mašina dūgzdama plaukia per pavėsingą miestą tarsi valtelė snaudžiančia, sustingusia upe, o jos sėdi išdidžiai atsilošusios, šypsosi pažįstamiems praeiviams, oriai iškiša raukšlėtą ranką prieš kiekvieną posūkį, o kryžkelėse paspaudžia guminę kriaušę ir ta šaižiai sukvykia; jos kartais pavėžina Daglą ar Tomą Spoldingus ar dar kokį berniūkštį, kurie linksmai plepėdami bėga šalia mašinos. Didžiausias greitis — penkiolika lėtų, malonių mylių per valandą. Taip jos riedėdavo pro vasaros saulę ir pro šešėlius, o pro šalį plaukdavo medžiai, margindami jų veidus dėmėmis ir blyksniais, ir mašina čia pasirodydavo, čia vėl išnykdavo, lyg senovės šmėkla su ratais.
— Ir štai dabar, šią popietę... — sušnibždėjo Ferna. — Ak, šią popietę!
— Tai buvo nelaimingas atsitikimas.
— Taip, tačiau mes pabėgome, o tai — nusikaltimas.
Šią popietę... Išsivadėjęs kvepaluotų jų drabužių ir odinių sėdynės pagalvėlių kvapas driekėsi paskui, kai Žalioji mašina be garso slydo per mažą, nukeipusį nuo karščio miestelį.
Viskas atsitiko labai greitai. Gatvės alsavo ugnine kaitra, todėl vidurdienį, kai pasislėpti nuo akinančios saulės gali tik medžių pavėsyje, mašina minkštai užriedėjo ant šaligatvio ir, garsiai tūtuodama, prisiartino prie kampo. Ir staiga, lyg velniukas iš dėžutės, priešais ją nežinia iš kur išdygo misteris Kvotermeinas.
— Atsargiai! — suspiegė mis Ferna.
- Atsargiai! — suspiegė mis Roberta.
— Atsargiai! — suriko misteris Kvotermeinas.
Senutės, užuot stvėrusios už vairo, stvėrėsi viena už kitos.
Siaubingas duslus smūgis. Žalioji mašina nuriedėjo toliau, nutvieksta skaisčios saulės šviesos, pro ūksmingus kaštonus, pro obelis, ant kurių jau noko obuoliai. Tik vieną vienintelį kartą senutės atsisuko, ir nuo to, ką pamatė, jas apėmė baisus išgąstis.
Senukas nejudėdamas gulėjo ant šaligatvio.
— Tai pasidarėme! — sielvartavo mis Ferna tamsėjančioje palėpėje. — Ak, kodėl mes nesustojome! Kodėl mes pasprukome!
— Šš!
Abi sukluso.
Apačioje vėl kažkas beldė į duris.
Kai nutilo, jos pamatė, kaip vakaro prieblandoje per pievelę perėjo berniukas.
— Tai tik Daglas Spoldingas, tikriausiai, vėl norėjo pasivažinėti.
Abi atsiduso.
Bėgo valandos. Saulė ritosi į vakarus.
— Mes čia jau visą dieną, — nuvargusi pasakė Roberta.— Juk negalime sėdėti palėpėje tris savaites, kol visi užmirš, kas atsitiko.
— Mes mirsime badu.
— Ką gi daryti? Ar tu manai, kad mus kas nors matė ir susekė?
Jos pažiūrėjo viena į kitą.
— Ne. Niekas nematė.
Miestas aptilo, visuose namukuose sumirksėjo žiburiai. Pakvipo laistoma žole ir valgiais — visur virė vakarienę.
— Laikas kaisti mėsą, — pasakė mis Ferna. — Už dešimties minučių pareis Frenkas.
— Bet kaipgi mes nusileisime žemyn?
— Jeigu Frenkas mūsų nesulauks, jis paskambins į policiją. Tada bus dar blogiau.
Už lango greitai temo. Dabar tirštoje tamsoje jos jau nė viena kitos nebegalėjo įžiūrėti.
— Kaip tu galvoji, jis numirė? — paklausė mis Ferna.
— Misteris Kvotermeinas? Pauzė.
— Taip.
Robertą kiek padelsė.
— Pažiūrėsime vakariniame laikraštyje.
Jos atidarė palėpės duris ir baimingai pažvelgė nuo laiptų žemyn.
— Jeigu Frenkas sužinos, jis atims iš mūsų Žaliąją mašiną... O, kaip gera, kaip malonu ja važinėti... važiuoji per miestą, gaivus vėjelis glosto...
— Mes jam nieko nesakysime.
- Argi?
Prilaikydamos viena kitą, jos nusileido girgždančiais laiptais, retkarčiais stabtelėdamos ir įsiklausydamos... Virtuvėje apžiūrėjo sandėliuką, išsigandusiomis akimis apžvelgė visus langus ir pagaliau ėmė kepti kotletus. Keletą minučių dirbo tylėdamos, paskui Ferna liūdnai pakėlė akis į Robertą ir pasakė:
— Aš vis galvoju ir galvoju. Mes senos ir sukriošusios, bet nenorime to pripažinti, ir gana. Mes tapome pavojingos visuomenei. Ir nusikaltome, pabėgdamos...
— Tai ką mums?..
Ir vėl įsiviešpatavo tyla: užmiršusios čirškiančią keptuvę, seserys žiūrėjo viena į kitą.
— Man rodos... — Ferna ilgai neatitraukė akių nuo sienos, — nereikia mums daugiau važinėti Žaliąja mašina.
Išdžiūvusia ranka Robertą paėmė lėkštę ir apmirė.
— Niekada?
— Niekada.
— Bet argi... argi mes turime... ją išmesti? Gal vis dėlto ji gali likti pas mus?
Ferna pagalvojo.
— Tikriausiai.
— Vis bus šiokia tokia paguoda. Eisiu ir išjungsiu baterijas. Duryse Robertą susidūrė su Frenku, jų jaunesniuoju broliu,
vos penkiasdešimt šešerių metų amžiaus.
— Sveikos, seselės! — šūktelėjo jis.
Robertą tylėdama prasispraudė pro jį ir išėjo į vasaros sutemas. Frenkas atsinešė laikraštį, kurį Ferna tučtuojau išplėšė jam iš rankų. Visa virpėdama, ji perbėgo akimis puslapius ir pagaliau atsidususi grąžino laikraštį Frenkui.
— Ką tik mačiau gatvėje Daglą Spoldingą. Prašė jums pasakyti, kad nesijaudintumėte: jis viską matė ir viskas tvarkoje. Beje, ką tai reiškia?
— Neturiu supratimo.
Ferna nusigręžė ir ėmė ieškoti nosinės.
— Jau tie berniūkščiai!
Frenkas ilgai žiurėjo į sesers nugarą, paskui truktelėjo pečiais.
— Tai ką, vakarieniausime? — geraširdiškai paklausė jis.
— Taip, tuojau. Ferna padengė stalą.
Kieme sukvaksėjo automobilio klaksonas. Vieną kartą, antrą, trečią — dusliai, tarsi iš tolo.
— Kas gi čia dabar? — Frenkas iškišo galvą pro virtuvės langą ir pažvelgė į tamsą. — Ką ten Robertą daro? Žiūrėk, ji sėdi Žaliojoje mašinoje ir bado pirštu guminę kriaušę!
Prietemoje negarsiai ir gailiai, tarsi sužeisto žvėrelio riksmas, nuskambėjo mašinos signalas. Paskui dar kartą ir dar...
— Kas gi čia dabar jai pasidarė? — paklausė Frenkas.
— Palik ją ramybėje! — suspigo Ferna. Frenkas nustebęs pakėlė antakius.
Po minutės tyliai, į nieką nežiūrėdama įėjo Roberta, ir visi trys sėdo vakarieniauti.

•
ANKSTYVAS VASAROS RYTAS, PIRMIEJI AUŠROS atspindžiai ant gretimo stogo. Virpa visi medžių lapai, pabudinti švelnaus rytmečio vėjelio. Ir štai kažkur toli, iš už posūkio, ant sidabrinių bėgių pasirodo tramvajus, linguodamas ant keturių plieno mėlynumo ratukų, skaisčiai oranžinis kaip mandarinas. Žiba vario antpečiai ir auksiniai laidų apvadai, skardžiai skamba chromo varpelis, kai tik senas vairuotojas stukteli į jį nudėvėtu batu. Skaičiai ant tramvajaus priešakio ir šonų ryškiai geltoni it citrina. Viduj sėdynės — tarsi vėsių žalių samanų. Virš stogo į botagą panašus pagaikštis slysta sidabriniu voratinkliu, ištemptu aukštai tarp medžių, teikiančių jam gyvybės sultis. Pro langus tarsi smilkalai sklinda skvarbus, melsvas paslaptingas vasaros perkūnijų ir žaibų kvapas.
Tramvajus žvanga ūksmingomis guobų alėjomis, ir vairuotojo ranka su pilka pirštine švelniai liečia čia vieną, čia kitą rankeną.
Vidurdienį vairuotojas sustabdė vagoną vidury kvartalo ir iškišo galvą pro langelį.
— Ei!
Vos tik pamatę mojant pilkąją pirštinę, Daglas, Čarlis, Tomas ir visi kvartalo berniukai ir mergaitės strimgalviais nusirito nuo medžių, paliko šokdynes it baltas gyvates vejose ir atbėgę susėdo ant žalio pliušo sėdynių — be jokio užmokesčio. Vairuotojas misteris Tridenas pirštine uždengė kasos plyšį ir nuvažiavo toliau pavėsingomis gatvėmis, garsiai skambindamas varpeliu.
— Ei!—šūktelėjo Čarlis. — Kurgi mes važiuojame?
— Paskutinis reisas, — atsakė misteris Tridenas, žiūrėdamas priekin į aukštai bėgančius laidus. — Daugiau tramvajaus nebebus. Rytoj pradės kursuoti autobusai. O mane išleidžia į pensiją, štai kaip. Ir todėl važinėkitės visi už dyką! Atsargiai!
Jis staigiai truktelėjo žalvarinę rankeną, tramvajus sudžeržgė ir nuskriejo begaline žalia kreive, ir laikas visame pasaulyje sustojo, tik misteris Tridenas plaukė su vaikais nuostabia mašina tolyn begaline upe...
— Paskutinė diena? — apstulbęs paklausė Daglas. — Dar to betrūko! Ir taip jau viskas blogai. Žaliosios mašinos jau nebėra, užrakino garaže, ir pašvilpk! O mano naujieji teniso bateliai irgi sensta ir bėga vis lėčiau ir lėčiau! Ką gi aš dabar darysiu? Ne, ne... Negali jie neleisti tramvajaus! Juk, kaip sau norite, autobusas — tai ne tramvajus. Jis nei žvanga, nei džeržgia, nei bėgių turi, nei laidų, jis ir kibirkščių nežarsto, ir smėlio neberia ant bėgių, ir spalva jo ne tokia, ir varpelio nėra, ir laiptelio nenuleidžia kaip tramvajus!
— Teisybė, — pritarė Čarlis. — Baisiai mėgstu žiūrėti, kaip tramvajus nuleidžia laiptelį tarsi armoniką!
— Užtaigi, — pasakė Daglas.
Jie atvažiavo į galinį sustojimą: sidabriniai bėgiai, nenaudojami jau aštuoniolika metų, vingiavo tarp kalvų tolyn. Tūkstantis devyni šimtai dešimtaisiais metais miestiečiai, apsikrovę didžiulėmis maisto pintinėmis, važiuodavo tramvajumi į Česmeno parką. Nuo to laiko bėgiai taip ir liko rūdyti tarp kalvų.
— Čia mes ir suksime atgal, — pasakė Čarlis.
— Čia tu ir apsirikai! — Misteris Tridenas trakštelėjo atsarginio generatoriaus jungiklį.
Tramvajus trūktelėjo, nučiuožė bėgiais ir, palikęs priemiesčius, nuriedėjo žemyn, į slėnį, čia išnerdamas į kvapnias, saulės nutviekstas pievas, čia vėl įlįsdamas į tankios lapijos tunelius, kur kvepėjo musmirėmis. Tai čia, tai ten per bėgius sruveno upeliūkščiai, saulė švietė pro medžius, kaip pro žalią stiklą. Tyliai murmėdamas, tramvajus čiuožė lankomis, priaugusiomis laukinių saulėgrąžų, pro seniai apleistas stotis, nubarstytas tarsi konfeti senais tramvajaus bilietais, ir kartu su miško upeliu išplaukė į vasaros kaimą.
— Tramvajus ir kvepia visai kitaip, — prabilo Daglas, — Čikagoje aš važiavau autobusu: jų kažkoks keistas kvapas.
— Tramvajai perdaug lėti, — pasakė misteris Tridenas. — Štai kodėl jie nori mieste paleisti autobusus. Ir vaikus į mokyklą vežios autobusais.
Tramvajus sucypė ir sustojo. Tridenas nuėmė nuo viršaus didžiules pintines su užkandžiais. Linksmai šūkaudami, vaikai drauge su juo nutempė pintines ant žolės, ten, kur upelis įteka į tylų ežerą; čia kadaise stovėjo pakyla orkestrui, tačiau dabar ji buvo visai sudūlėjusi.
Jie sėdėjo žolėje, valgė sumuštinius su kumpiu, šviežias braškes ir lyg vaškinius apelsinus, ir misteris Tridenas papasakojo, kaip čia būdavo prieš dvidešimt metų: vakarais išpuoštoje pakyloje groja orkestras, muzikantai iš visų jėgų pučia varines dūdas, storulis dirigentas, apsipildamas prakaitu, uoliai mosuoja lazdele; aukštoje žolėje laksto vaikai, žybsi jonvabaliai, kaukšėdamos kulniukais, tarsi grodamos ksilofonu, lentiniais takeliais vaikštinėja damos ilgomis suknelėmis ir aukštais kuodais, o vyrai su aukštomis smaugiančiomis apykaklėmis. Štai tie takeliai, tik per ilgus metus jie sutrešo lyg košė. Ežeras buvo tylus, melsvas ir ramus; tarp blizgančių nendrių jaukiai šmirinėjo žuvys, o tramvajaus vairuotojas vis kalbėjo ir kalbėjo, ir vaikams atrodė, kad dabar kiti laikai, kad misteris Tridenas nuostabiai jaunas, o jo akys dega kaip mėlynos elektros lemputės. Diena slinko nedrumsčiama, mieguista, niekas niekur neskubėjo, aplink rymojo tankus miškas, ir saulė, rodės, stovėjo vienoje vietoje, o misterio Trideno balsas čia kilo, čia leidosi, ir žiogai šokinėjo ore, ausdami auksinius nematomus raštus. Bitė, užsiropštusi ant žiedo, vis dūzgė ir dūzgė. Tramvajus stovėjo tarsi užburti vargonai, tviskėdamas saulės spinduliuose. Vaikai valgė prinokusias vyšnias, o jų rankos vis dar atsidavė tramvajaus žalvariu. Ir vasaros vėjo plaikstomi drabužiai taip pat kvepėjo tramvajumi. Danguje krykdamas pralėkė naras.
Kažkuris krūptelėjo.
Misteris Tridenas užsimovė pirštines.
— Na, laikas namo. Tėvai, ko gero, pagalvos, kad aš jus pavogiau.
Tamsiame tramvajuje buvo tylu ir vėsu, visai kaip ledų krautuvėlėje. Nurimę vaikai apsuko šnarančias pliušines sėdynes ir atsisėdo nugara į tylųjį ežerą, į apleistą pakylą ir lentinius takelius, kurie skamba it ksilofonas, kai eini jais nuo kranto į kitus kraštus.
Dzin! Po misterio Trideno batu švelniai skambtelėjo varpelis, ir jie nuskriejo atgal, per pievas su apvytusiomis gėlėmis, kur jau nebebuvo saulės, per mišką link miesto, kur plytos, asfaltas ir medis, rodos, spaudė tramvajų iš visų pusių, kai misteris Tridenas sustojo ir išleido vaikus į ūksmingas gatves.
Čarlis ir Daglas paskutiniai stabtelėjo prie išsikišusio tarsi liežuvis nuleidžiamo laiptelio, kvėpdami elektros prisotintą orą ir žiūrėdami į misterio Trideno pirštines ant žalvarinių rankenų.
Daglas perbraukė pirštais per žalias aksomines sėdynės samanas, dar kartą pažvelgė į sidabrą, varį, į raudonas kaip vynas lubas.
— Ką gi... Iki pasimatymo, misteri Tridenai!
— Likite sveiki, berniukai.
— Dar susitiksime, misteri Tridenai.
— Dar susitiksime.
Pasigirdo švelnus atodūsis — tai užsidarė durys, įtraukdamos rumbuotą laiptelio liežuvį. Tramvajus lėtai nuplaukė į popietės kaitrą, skaistesnis už saulę, visas oranžinis kaip mandarinas, blizgėdamas apvadų ir skaičių auksu; pasuko už tolimo kampo, sudžeržgė ratais ir išnyko.
— Į mokyklą autobusu! — Čarlis nuėjo prie šaligatvio krašto.— Tada jau į pamokas niekaip nepavėluosi. Privažiuos prie pat tavo verandos. Niekur dabar kaip gyvas nebepavėluosi! Tikras košmaras, Dagai, tu tik pagalvok!
Bet Daglas stovėjo prie vejos ir aiškiai matė, kas bus rytoj: darbininkai užlies bėgius karšta smala ir po to niekam nė į galvą neateis, kad čia kažkada važinėjo tramvajus. Bet ne, dabar jis žino, jog dar daug daug metų neužmirš šių bėgiu, kad ir kaip giliai juos palaidotų. Kada nors rudenį, pavasarį ar žiemą jis pabus anksti rytą ir, jeigu neprieis prie lango, o pasiliks giliai įsiknisęs į šiltą, jaukų patalą, būtinai užgirs, kaip kažkur tolumoje dzingsi tramvajus.
Ir rytmečio gatvės vingyje, ir plačioje alėjoje, tarp lygiai išsirikiavusių platanų, guobų ir klevų, priešaušrio tyloje jis išgirs už namo pažįstamus garsus. Tai lyg laikrodžio tiksėjimas, lyg riedančių geležinių statinaičių bildesys, lyg milžiniško laumžirgio dūzgimas auštant rytui. Lyg karuselė, lyg mažytė elektros audra, lyg žydras žaibas, kuris čia žybteli, čia vėl išnyksta. O tramvajaus varpelio skambesys! Paskui, tarsi gazuoto vandens sifonas, sušnypš nusileisdamas ir pakildamas laiptelis — ir vėl prasidės sapnas, vagonas nuplauks savo keliu, vis tolyn ir tolyn paslėptais, palaidotais bėgiais į paslaptingą, giliai palaidotą tikslą...
— Paspardysime kamuolį po vakarienės? — paklausė Čarlis.
— Žinoma, — atsakė Daglas. — Paspardysime.

•
DŽONĄ HAFĄ, DVYLIKOS METŲ AMŽIAUS, GALIMA apibūdinti trumpai ir paprastai. Jis moka sekti pėdomis geriau už bet kurį indėną iš čoktų ar čerokių genties, moka nušokti tiesiai iš dangaus kaip šimpanzė nuo lianos, išbūna po vandeniu ištisas dvi minutes ir nuneria pasroviui penkiasdešimt jardų. Jam paduotus kamuolius atmuša tiesiai į obelis, ir visas derlius pabyra ant žemės. Jis greičiausiai iš visų berniukų peršoka per šešių pėdų aukščio sodo tvorą, įsliuogia į medį ir, prisikimšęs persikų, nusileidžia žemyn. Jis bėga juokdamasis. Neužsispyręs. Neieško priekabių. Geraširdis. Jo plaukai tamsūs ir garbanoti, o dantys — balti kaip cukrus. Jis moka atmintinai visų kaubojiškų dainų žodžius ir mielai moko jų kiekvieną, kas tik paprašo. Žino visų lauko gėlių pavadinimus, žino, kada patekės ir nusileis mėnulis, kada bus potvynis ir kada atoslūgis. Žodžiu, Daglui Spoldingui jis vienintelis dievas visame Grintaune, Ilinojo valstijoje, dvidešimtame amžiuje.
Ir štai jie su Daglu klaidžioja už miesto, diena vėl šilta ir apvali it akmenukas, dangus aukštai virš galvų tarsi apverstas žydras dubuo, skaidrūs upokšnių vandenys svidina baltus akmenukus. Taip, diena nuostabi kaip žvakės liepsna.
Daglas ėjo per šią dieną ir manė, kad taip bus amžinai. Viskas aplinkui taip tobula, taip išbaigta. Ir žolės kvapas lekia priešais tave šviesos greičiu. Greta draugas švilpauja it strazdas, spardo koja žemės grumstus, o tu šuoliuoji sau tarsi ant eiklaus žirgo dulkėtu keliuku, žvangini raktais kišenėje, ir visa tai nepaprastai puiku, viską galima pačiupinėti, viskas taip artima, suprantama ir, rodos, taip ir bus visada.
Tokia puiki buvo diena, ir staiga per dangų atplaukė debesis, uždengė saulę ir sustingo vietoje.
Džonas Hafas jau keletą minučių kažką tyliai kalbėjo. Ir tik dabar Daglas sustojo ant takelio kaip įbestas ir pažiūrėjo į jį.
— Palauk, ką tu pasakei?
— Tu juk girdėjai, Dagai.
— Tu iš tiesų... išvažiuoji?
— Turiu traukinio bilietą kišenėje. Tū-tū-tū! Čiuk-čiuk-čiuk! Ū-ū-ūū...
Jo balsas pamažu nutilo.
Džonas oriai išėmė iš kišenės traukinio bilietą, ir abu įsmeigė akis į žalsvai geltoną kartono gabalėlį.
— Šį vakarą! — pasakė Daglas. — Rupūs miltai! Juk šį vakarą mes buvom susitarę žaisti šviesoforą ir statulas! Kaipgi čia taip staigiai, a? Visą amžių gyvenai Grintaune. O dabar imsi ir išvažiuosi? Kaipgi čia dabar?
— Matai, — pasakė Džonas. — Tėvas gavo darbą Milvokyje. Bet iki šios dienos nieko tikro nežinojome...
— Kad tu suruktum! O juk šią savaitę baptistai ruošia pikniką, paskui Darbo dieną bus didelis karnavalas, o po to ir Visų šventu netoli... Nejaugi tavo tėtis negali palaukti?
Džonas papurtė galvą.
— Tikra bėda, — pasakė Daglas. — Prisėskim!
Jie atsisėdo po senu ąžuolu ant kalvos į miesto pusę. Nuo saulės aplink juos virpėjo platūs šešėliai, ir po medžiu buvo vėsu kaip urve. Toli apačioje gulėjo miestas, padūmavęs nuo kaitros, žiojėdamas plačiai atvertais langais. Daglui norėjosi bėgti ten, į miestą, — gal būt, jis visu savo svoriu, savo dydžiu, visais namais uždarys Džoną ir neleis jam atsikelti ir pasprukti.
— Bet juk mes draugai, — pasakė jis bejėgiškai.
— Ir visada liksime draugais.
— Tu atvažiuosi nors kartą į savaitę, a?
— Tėtis sako, tik kartą ar du į metus. Šiaip ar taip, aštuoniasdešimt mylių.
— Aštuoniasdešimt mylių — visai netoli! — sušuko Daglas.
— Žinoma, visai netoli, — pritarė Džonas.
— Mano senelė turi telefoną. Aš tau skambinsiu. O gal mes visi imsime ir atvažiuosime pas tave. Tai būtų puiku!
Džonas ilgai tylėjo.
— Na, tiek to, — pasakė Daglas,— pakalbėkim apie ką kita.
— Apie ką?
— Po perkūnais! Juk jeigu tu išvažiuoji, reikia aptarti milijoną visokiausių dalykų! Viską, apie ką būtume kalbėję ateinantį mėnesį ir dar vėliau! Apie vabalus maldininkus, apie cepelinus, apie akrobatus ir kardų rijikus! Įsivaizduok, kad tu jau vėl atvažiavai, — papasakok, kaip žiogai spjaudosi tabaku!
— Žinai, keista, bet man kažkaip nesinori kalbėti apie žiogus.
— O anksčiau norėdavai!
— Taip, — Džonas nenuleido akių nuo miesto. — Tikriausiai, dabar tiesiog ne laikas.
— Džonai, kas atsitiko? Tu kažkoks nesavas... Džonas užmerkė akis, jo veidą iškreipė grimasa.
— Dagai, tu žinai Terlų namą? Prisimeni jo pastogę?
— Žinoma.
— Ten yra maži apvalūs langeliai su spalvotais stiklais — ar jie visada ten buvo?
— Žinoma.
— Ar esi tuo tikras?
— Seni seni langiūkščiai, jie ten buvo jau prieš mums užgimstant. O kodėl tu klausi?
— Aš juos tik šiandien pastebėjau, — pasakė Džonas. — Eidamas pro šalį, pakėliau galvą, žiūriu — spalvoti stiklai! Dagai, kaipgi aš tiek metų jų nepastebėjau?
— Tau rūpėjo kiti dalykai.
— Tikrai? — Džonas atsigręžė ir su siaubu akyse pažvelgė į Daglą. — Po perkūnais, Dagai, kodėl tie langiūkščiai man tiek baimės įvarė? Juk čia nėra ko bijoti, tiesa? Tikriausiai, todėl... — Jis užsikirto. — Jeigu jau nepastebėjau tų langelių iki pat šios dienos, tai, matyt, dar daug ko nepastebėjau... O kaip bus su tais daiktais, kuriuos mačiau? Ar atsiminsiu juos, kai išvažiuosiu?
— Ką norėsi atsiminti, tą visada atsiminsi. Štai prieš dvejus metus aš buvau stovykloje. Ir ten viską viską prisimindavau.
— Na jau ne viską. Tu man pats sakei. Atsibusdavai naktį ir niekaip negalėdavai prisiminti savo mamos veido.
— Netiesa!
— Kartais ir man taip būna naktį, netgi namie, — žinai, kaip tai klaiku! Atsikeliu ir einu į tėvų miegamąjį: jie miega, o aš žiūriu, kokie jų veidai. O paskui grįžtu į savo kambarį — ir vėl nebeprisimenu! Velniai žino kas, Dagai, velniai žino! — Džonas tvirtai suspaudė rankomis kelius. — Pažadėk man vieną dalyką, Dagai. Pažadėk, kad visada prisiminsi mane, visada prisiminsi mano veidą ir aplamai viską. Pažadi?
— Nieko nėr lengviau. Mano galvoje yra kino aparatas. Naktį, gulėdamas lovoje, aš uždegu lempą, ir ant sienos viskas matyti kaip ekrane, ir tu iš ten man šauksi ir mojuosi ranka.
— Dagai, užsimerk. O dabar pasakyk: kokios spalvos mano akys? Nežiūrėk. Na? Kokios spalvos?
Daglą išpylė prakaitas. Jo vokai virpėjo.
— Na žinai, Džonai, taip negražu.
— Sakyk!
— Rudos. Džonas nusisuko.
— Taigi kad ne.
— Kaip tai ne?
— Net nepanašu. Džonas užsimerkė.
— Ei, atsisuk, - pasakė Daglas. — Atsimerk, aš pažiūrėsiu.
— Kas iš to, — atsakė Džonas. — Tu jau dabar nebežinai. Aš gi sakiau.
— Na, apsisuk pagaliau! — Daglas sučiupo draugą už plaukų ir lėtai pasuko jo galvą į save.
— Gerai, Dagai. Džonas atmerkė akis.
— Žalios... — Daglas paniuręs nuleido rankas. — Tavo akys žalios... Na, tai labai panašu į rudas. Beveik šviesiai rudos.
— Dagai, nemeluok.
— Gerai, — tyliai atsakė Daglas. — Nemeluosiu. Jie sėdėjo ir klausėsi, kaip kiti berniukai lėkdami į kalvą rėkavo ir šaukė juos.
Jie bėgo lenktyniaudami išilgai geležinkelio bėgių, paskui atrišo rudus popierinius maišelius ir pasigardžiuodami traukė gundantį kumpio, marinuotų agurkų ir įvairiaspalvių mėtinių saldainių kvapą. Paskui jie vėl bėgo ir bėgo, tik Daglas kartą stabtelėjo, pridėjo ausį prie karštų plieninių bėgių ir išgirdo, kaip toli toli kituose kraštuose dunda nematomi traukiniai ir siunčia jam žinias Morzės abėcėle čia, po svilinančia saule. Daglas išsitiesė priblokštas.
— Džonai!
Džonas vis dar bėgo, ir tai buvo baisu. Juk jeigu bėgi, laikas irgi bėga. Šūkauji, klykauji, lenktyniauji, voliojiesi po žeme, kūliais virsti ir staiga žiūri — saulė jau nusileido, girdėti vakarinio traukinio švilpukas, ir tu kiūtini namo vakarienės. Tik nusisukai, — saulė jau pasislėpė tau už nugaros! Ne, yra tik vienas vienintelis būdas sulėtinti laiką: reikia žiūrėti į viską aplinkui, o pačiam nieko nedaryti! Šitaip galima vieną dieną paversti į tris. Aišku, tik žiūrėk ir nieko nedaryk.
— Džonai!
Dabar iš jo pagalbos nesulauksi, teks griebtis gudrybės.
— Džonai, pabėkime nuo jų!
Ir, pasidavę žemės traukai, plyšodami visa gerkle, greičiau už vėją jie puolė žemyn nuo pylimo, vis tolyn ir tolyn, per pievas, pro svirnus, kol pagaliau juos besivejančių berniukų balsai nutilo toli užpakalyje.
Tada jie užsiropštė ant šieno kūgio, kuris traškėjo po jais, tarsi didžiulis laužas.
— Nedarykim nieko, gerai? — pasiūlė Džonas.
— Ir aš kaip tik norėjau tai pasakyti, — atsiliepė Daglas. Jie gulėjo nejudėdami ir tik šniokštavo.
Staiga kažkas ėmė tyliai tiksėti, lyg koks vabaliukas šiene.
Abu girdėjo tą tiksėjimą, bet nežiūrėjo, iš kur jis sklinda. Daglas pakėlė ranką — ėmė tiksėti kitoje vietoje. Daglas padėjo ranką sau ant kelio — ir štai jau tiksi ant kelio. Skubiai žvilgterėjo. Trečia valanda.
Daglas vogčiomis pasiekė laikrodį dešine ranka. Atsuko rodykles atgal.
Dabar jie turės pakankamai laiko kaip reikiant pažiūrėti i pasaulį, pajusti, kaip saulė skrieja per dangų tarsi ugninis vėjas.
Bet pagaliau Džonas, matyt, pajuto, kad lengvi jų šešėliai pasislinko ir suplonėjo.
— Dagai, kiek laiko?
— Pusė trijų.
Džonas pažvelgė į dangų. „Nežiūrėk!" — pagalvojo Daglas.
— Tikriausiai ne trijų, o keturių, o gal ir lygiai keturios, — pasakė Džonas. — Skautus moko tokių dalykų.
Daglas atsiduso ir lėtai pavarė laikrodį pirmyn.
Džonas tylėdamas žiūrėjo į jį. Daglas pakėlė galvą. Džonas kumštelėjo jam, visai nesmarkiai, į petį.
Staiga iš kažkur išnėrė traukinys ir prašvilpė taip greitai, kad Daglas, Džonas ir visi kiti berniūkščiai vos suspėjo atšokti į šalį ir suspiegė, grasindami jam iš paskos kumščiais. Traukinys kaukdamas nudundėjo tolyn kartu su dviem šimtinėm keleivių ir išnyko. Dulkių sūkuriai palydėjo jį šiek tiek į pietus, paskui nusėdo auksine tyla tarp melsvų bėgių.
Berniukai ėjo namo.
— Kai man sukaks septyniolika, aš nuvažiuosiu į Cincinatį ir parsisamdysiu geležinkelio gaisrininku, — pareiškė Čarlis Vudmenas.
— O aš turiu dėdę Niujorke, — pasakė Džimas. — Aš važiuosiu į Niujorką, būsiu spaustuvininkas.
Daglas nesiteiravo, ką sugalvojo kiti. Jis jau girdėjo, kaip dainuoja savo dainą traukiniai, matė draugų veidus — prisiploję prie langų, vagonų aikštelėse, jie tolsta, plaukia tolyn. Jie išnyksta vienas po kito. Ir lieka tušti bėgiai, vasaros dangus, o jis pats kitame traukinyje važiuoja visai į kitą pusę.
Žemė pajudėjo jam po kojomis, draugų šešėliai pakilo nuo žolės ir užtemdė orą.
Jam sugniaužė gerklę — jis suriko kaip laukinis, užsimojo kumščiu ir pasiuntė įsivaizduojamą sviedinį tiesiai į dangų.
— Kas parbėgs paskutinis — raganosio užpakalis!
Kvatodami ir skėtriodami rankomis, jie nušuoliavo per pabėgius. Džonas Hafas bėgo lengvai, visai neliesdamas žemės. O Daglas visą laiką jautė ją po kojomis.
Septintą valandą, po vakarienės, berniukai vėl pradėjo rinktis; vienas po kito jie ėjo į gatvę, smarkiai trinktelėję durimis, o pridurmu tėvai ir motinos jiems rėkė, kad nesitrankytų. Daglas, Tomas, Čarlis ir Džonas stovėjo tarp kitų, buvo laikas eiti slėptynių ir žaisti statulas.
— Tik vieną žaidimą, — pasakė Džonas. — Paskui man reikia namo. Devintą išeina traukinys. Kas pasilieka vietoje?
— Aš, — pasakė Daglas.
— Kaip gyvas negirdėjau, kad kas pats norėtų pasilikti, — pasakė Tomas.
Daglas Įdėmiai pažvelgė į Džoną.
— Bėkit, — tarė jis.
Berniukai klykdami išsilakstė į visas puses. Džonas paėjo atatupstas, paskui apsisuko ir pasišokinėdamas nubėgo. Daglas lėtai skaičiavo. Leido jiems nubėgti toliau, išsiskirstyti kur kas, užsidaryti kiekvienam savo pasaulėlyje. Kai jau jie gerai įsibėgėjo ir beveik išnyko iš akių, jis giliai įkvėpė ir riktelėjo:
— Stok! Visi sustingo.
Labai lėtai Daglas nuėjo per pievelę ten, kur prieblandoje tarsi geležinis briedis ramiai stovėjo Džonas Hafas.
Tolumoje kaip statulos stovėjo kiti berniukai: rankos iškeltos aukštyn, veiduose sustingusios grimasos, akys žiba kaip voveraičių iškamšų.
O va Džonas — stovi sustingęs, vienui vienas, ir niekas čia neatbėgs, nesuspiegs, norėdamas viską sugadinti.
Daglas apėjo statulą iš vieno šono, paskui iš kito. Statula nė krust. Neištaria nė žodžio. Žvelgia kažkur į tolį kiek šypsodamasi.
Daglas prisiminė, kaip prieš keletą metų Čikagoje jie buvo dideliame name su daugybe marmurinių skulptūrų ir jis ilgai klaidžiojo tarp jų visiškoje tyloje. Lygiai taip dabar stovi Džonas Hafas — keliai ir kelnaitės žali nuo žolės, pirštai apdraskyti, alkūnės nubrozdintos. Džonas Hafas su teniso bateliais, ramus, tarsi būtų apsiavęs tyla. O jo burna per vasarą suvalgė daugybę abrikosų pyragų ir pasakė nemaža ramių, protingų žodžių apie gyvenimą ir pasaulį. O štai akys — visai ne aklos kaip statulų, o kupinos ištirpusio žalsvo aukso. Tamsius plaukus kedena švelnus vėjelis — čia pūsteli juos į šiaurę, čia į pietus... O ant rankų matyti viso miesto pėdsakai — kelio dulkės, žievės trupinėliai nuo įvairiausių medžių, pirštai kvepia kanapėmis ir vijokliais, ir žaliais obuoliais, ir senomis monetomis, ir varlėmis žaliūkėmis. Ausys persišviečia saulėje, jos rausvos ir šiltos lyg persikai, ir ore sklinda nematomas mėtų kvapas iš jo burnos.
— Na, Džonai, — pasakė Daglas, — žiūrėk, nė iš vietos! Įsakau: stovėk čia ir nejudėk lygiai tris valandas!
Džono lūpos krustelėjo.
— Dagai...
— Apmirk! — įsakė Daglas.
Džonas vėl įsmeigė akis į dangų, bet dabar jau nebesišypsojo.
— Aš turiu eiti, — sušnibždėjo jis.
— Nekrutėk! Ką, nežinai taisyklių?
— Niekaip negaliu, man laikas namo, — pasakė Džonas. Statula atgijo, nuleido rankas ir pasuko galvą į Daglą. Jie
stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą. Kiti berniukai irgi sujudėjo ir nuleido žemyn nutirpusias rankas.
— Sužaiskime dar kartą, — pasakė Džonas. — Tik šį kartą pasiliksiu aš. Bėkit!
Berniukai išsilakstė.
— Stok!
Visi sustingo, ir Daglas taip pat.
— Nekrutėt! Nė per plauką! — sukomandavo Džonas. Jis priėjo prie Daglo.
— Supranti, kitaip nieko nepadarysi, — pasakė jis. Daglas žvelgė į temstantį dangų.
— Visiems apmirti kaip stabams ir nekrutėti tris minutes! — sušuko Džonas.
Daglas jautė, kaip Džonas eina aplink jį, lygiai kaip jis pats neseniai ėjo apie Džoną. Paskui Džonas iš užpakalio lengvai stuktelėjo jam į petį.
— Iki pasimatymo, — pasakė jis.
Kažkas sušlamėjo, ir Daglas neatsisukęs suprato, kad užpakaly jau nieko nėra.
Kažkur toli sušvilpė traukinys.
Daglas stovėjo nejudėdamas ištisą minutę ir laukė, kol nutils bėgančių kojų tapsėjimas, bet jis vis netilo. Džonas vis bėga ir bėga, o klausantis atrodo, kad jis trypia vietoje, pagalvojo Daglas. Kodėl gi jis netolsta?
Ir staiga suprato — tai tuksi jo paties širdis.
Stok! Jis prispaudė ranką prie krūtinės. Nustok plakusi! Aš nenoriu to girdėti!
Jis pats nepajuto, kaip nuėjo per pievelę tarp kitų statulų, ir nė nežinojo, ar jos jau irgi atgijo. Rodės, jos vis dar nekrutėjo. Beje, jis ir pats atgijo tik iki kelių, o visas kūnas buvo sunkus ir šaltas kaip akmuo.
Lipdamas į savo verandą, jis staiga atsigręžė ir pažiūrėjo į pievelę.
Pievelė buvo tuščia.
Pokšt, pokšt, pokšt! — sutratėjo šūviai. Tai gatvėje viena po kitos užsitrenkė tinklinės durys — paskutinė saulėlydžio salvė.
Geriausias dalykas — statulos, pagalvojo Daglas. Tik jas ir gali išlaikyti savo pievelėje. Bet niekada neleisk joms krutėti. Vieną kartą leisi — daugiau jų nebesuvaldysi.
Ir staiga jis iškėlė suspaustą kumštį ir įnirtingai pagrasė pievelėms, gatvei, tirštėjančioms sutemoms. Jo veidas pritvinko kraujo, akys žibėjo.
— Džonai! — riktelėjo jis. — Ei, Džonai! Tu mano priešas, girdi? Tu man nebe draugas! Negrįžk, niekada negrįžk! Keliauk sau! Tu man priešas, girdi? Štai kas tu! Tarp mūsų viskas baigta, tu šlykštyne, viskas, viskas, šlykštyne! Džonai, tu girdi, Džonai!
Dangus dar labiau patamsėjo, tarsi kas būtų prisukęs už miesto žibančios didžiulės skaisčios lempos knatą. Džonas stovėjo verandoje, jo lūpos drebėjo ir veidas trūkčiojo. Kumštis vis dar grasė priešais stovinčiam namui. Daglas pažvelgė į kumštį, bet jis buvo ištirpęs tamsoje, ir visas pasaulis buvo ištirpęs.
Lipdamas į savo kambarį visiškoje tamsoje, jis tik jautė savo veidą, bet nematė nieko — net savo kumščių, ir vis kartojo ir kartojo: ,,Aš piktas kaip velnias, aš įtūžęs, aš jo nekenčiu, aš įtūžęs ir piktas, aš jo nekenčiu!"
Po dešimties minučių jis užlipo ant paskutiniojo laipto. Visiškoje tamsoje...

•
TOMAI, — PASAKĖ DAGLAS. — PRIŽADĖK MAN VIENĄ dalyką, gerai?
— Prižadu. Ką?
— Tu, aišku, mano brolis, ir gal aš kartais supykstu ant tavęs, bet visada būk prie manęs, gerai?
— Ir tada, kai tu eisi už miesto su kitais dideliais berniukais?
— Na... žinoma... ir tada. Bet aš norėjau pasakyti va ką: tu neišeik, neišnyk, supranti? Niekad nepakliūk po automobiliu ir nenukrisk nuo kokios uolos.
— Dar ko! Kuo tu mane laikai, a?
— O jeigu mums pasidarys visai riesta ir abu visai susensime — na, būsime kokių keturiasdešimt ar net keturiasdešimt penkerių metų, — tada galėsime įsigyti aukso kasyklą kur nors Vakaruose, sėdėsim sau, rūkysim kukurūzų tabaką ir auginsime barzdas.
— Auginsime barzdas! Oho!
— Štai ir sakau tau, visada laikykis manęs ir žiūrėk, kad tau nieko neatsitiktų.
— Gali būti ramus, — atsakė Tomas.
— Ir, aplamai, aš ne tavimi rūpinuosi, — paaiškino Daglas. — Man daugiau rūpi, kaip dievas tvarko pasaulį.
Tomas pagalvojo valandėlę.
- Nieko, — pasakė jis pagaliau. — Jis vis dėlto stengiasi.

•
JI IŠĖJO IŠ VONIOS, JODU TEPDAMA PIRŠTĄ, KURĮ susižeidė, pjaudama kokosinį tortą. Tą pačią minutę laiškininkas užlipo į verandą, atidarė duris ir įėjo. Durys trinktelėjo. Elmira Braun net pašoko.
— Šėmai! — sušuko ji, mosuodama joduotu pirštu, kad ne taip skaudėtų. — Aš niekaip negaliu priprasti, kad mano vyras — laiškininkas. Kiekvieną kartą, įeidamas į namą, tu mirtinai mane išgąsdini!
Semas Braunas stovėjo su pustuščiu pašto krepšiu ir sumišęs krapštėsi pakaušį. Paskui atsisuko ir taip pažiūrėjo, tarsi šį ramų, malonų vasaros rytą būtų atslinkęs tirštas rūkas.
— Tu šiandien ankstyvas, Semai, — tarė žmona.
— Aš dar nebaigiau, — pasakė jis keistu balsu.
— Na, drožk, kas atsitiko? — Ji priėjo ir pažvelgė jam į veidą.
— Kas ten žino, gal — nieko, o gal ir labai daug. Aš ką tik nunešiau paštą Klarai Gudvoter, mūsų gatvėje...
— Klarai Gudvoter?
— Na, tik nesikarščiuok. Tai knygos iš Džonsono ir Smito firmos, Rasino miesto, Viskonsino valstijos. Viena jų vadinasi... tuoj prisiminsiu... — Jis suraukė kaktą, paskui raukšlės išnyko. — „Albertus Magnus" — štai kaip. „Pripažintos, patikrintos, slėpiningos ir natūralios EGIPTO PASLAPTYS arba... — jis užvertė galvą į lubas, lyg stengdamasis įžiūrėti ten žodžius, — baltoji ir juodoji magija, užburianti žmogų ir gyvulį, atskleidžianti draudžiamas žinias ir senovės filosofų slaptybes".
— Visa tai — Klarai Gudvoter?
— Eidamas pas ją, aš suspėjau žvilgtelėti į pirmuosius puslapius, juk čia nieko blogo, a? „Giliausios gyvybės paslaptys, atidengtos žymaus mokslininko, filosofo, chemiko, gamtininko, psichologo, astrologo, alchemiko, metalurgo, burtininko, visų raganavimo meno paslapčių aiškintojo, o taip pat įvairiausių menų ir mokslų — paprastų, sudėtingų, praktiškų ir kitokių — neaiškumai". Uch! Dievaži, tikrai galvą turiu, ne kopūstą. Visus žodžius atsimenu, nors nė velnio nesuprantu. Elmira žiūrėjo į savo joduotą pirštą, tarsi jis priklausytų kitam žmogui.
— Klara Gudvoter, — sumurmėjo ji.
— Aš jai atidaviau knygą, o ji pažvelgė man tiesiai į akis ir sako: „Na, dabar aš pasidarysiu tikra ragana. Bematant gausiu diplomą ir pradėsiu varyti biznį. Bursiu seniems ir jauniems, dideliems ir mažiems, visiems kartu ir kiekvienam atskirai." Čia ji sukikeno, įkišo nosį į knygą ir įėjo vidun.
Elmira apžiūrėjo randą ant alkūnės, atsargiai palietė liežuviu klibantį dantį.
Trinktelėjo durys. Tomas Spoldingas, tuo metu klūpėjęs pievelėje priešais Elmiros Braun namus, pakėlė galvą. Jis ilgai slankiojo aplinkui, žiūrėdamas, kaip įvairiose krūvose gyvena skruzdėlės, ir staiga aptiko nuostabiai puikų skruzdėlyną su plačiu įėjimu, pro kurį zujo visokiausių rūšių blizgančios kaip ugnis skruzdės; vienos dūmė kaip vėjas, kitos stropiai tempė savo naštą — negyvo žiogo ar paukščio dalelytę. Ir čia netikėtai į verandą iššoko misis Braun — nesava, tarsi tik dabar būtų sužinojusi, kad žemė skrieja per kosminę erdvę šešiasdešimt trilijonų mylių per sekundę greičiu. Už jos pasirodė misteris Braunas — tas tai jau tikrai nežino jokių mylių per sekundę, o jeigu ir žinotų, tai, veikiausiai, tik nusispjautų į jas.
— Ei, Tomai! — šūktelėjo misis Braun. — Man reikia moralinės paramos, ir tu man būsi už atnašaujamą avinėlį. Bėgam!
Ir puolė per kiemą į gatvę, mindydama skruzdėles, spardydama pienių galvutes ir akėdama gėlių lysves aštriais kulniukais.
Tomas dar kiek paklūpojo, žiūrėdamas į tolstančios misis Braun stuburą ir mentes. Šie kaulai iškalbingiau už žodžius sakė, kad bręsta melodrama ir nuotykis — nieko panašaus Tomas iš moterų nesitikėjo, nors misis Braun ir turėjo kiek vyriškumo: trumpučius piratiškus ūsiukus. Dar viena akimirka — ir jis jau bėgo greta.
— Misis Braun, jūs tikrai lekiate kaip pamišusi!
— Tu dar nežinai, berniuk, kas yra pamišimas!
— Atsargiai! — riktelėjo Tomas.
Misis Elmira Braun pargriuvo tiesiai ant geležinio šuns, miegančio žalioje vejoje.
— Misis Braun!
— Va, matai? — Misis Braun atsisėdo. — Tai Klaros Gudvoter darbas! Burtai!
— Burtai?
— Nieko, nieko, berniuk. Štai ir veranda. Eik pirmas ir nuspirk nuo kelio visus nematomus raiščius. Paspausk šį skambutį, tik tučtuojau atitrauk ranką, kitaip pirštas pajuos kaip nuodėgulis!
Tomas nelietė skambučio.
— Klara Gudvoter!
Misis Braun paspaudė mygtuką joduotu pirštu.
Kažkur toli, vėsiuose ir tuščiuose didelio, seno namo kambariuose, sidabrinis varpelis skambtelėjo ir nutilo.
Tomas įsiklausė. Kažkur dar toliau sukrebždėjo nelyginant pelė. Tolimoje svetainėje šmėstelėjo šešėlis, o gal vėjas pūstelėjo užuolaidą?
— Labas, — ištarė ramus balsas.
Ir staiga už tinklinių durų pasirodė misis Gudvoter, skaisti kaip mėtinis saldainis.
— Sveikas, Tomai, sveika, Elmira. Kokie vėjai...
— Neskubinkite manęs! Jūs, sako, sugalvojote pasidaryti tikra ragana!
Misis Gudvoter šyptelėjo.
— Jūsų vyras ne tik laiškininkas, bet ir įstatymų saugotojas. Jis ir čia įkišo nosį!
— Mano vyrui nerūpi svetimas paštas!
— Jis eina kokį dešimt minučių nuo vieno namo prie kito, todėl kad skaito visas atvirutes ir šaiposi. Jis netgi prisimatuoja paštu siunčiamus batus.
— Jis nieko nematė, bet jūs pati jam pasakėte, kokias knygas gavote.
— Aš tik pajuokavau. Pasidarysiu ragana, pasakiau, ir — trinkt! — Šėmas jau raito kojas, tarsi aš būčiau žaibą į jį paleidusi. To žmogelio galva tuščia kaip puodynė.
— Jūs pasakojote apie savo raganavimą ir kitose vietose.
— Tikriausiai, jūs turite galvoje Sendvičo klubą...
— Kur manęs tyčia nepakvietėte.
— Bet juk, meldžiamoji, jūs visada tą dieną lankote savo senelę.
— Na, jeigu būčiau kviečiama, aš ją galėčiau lankyti kurią kitą dieną.
— O, ten tos kalbos irgi tiek tebuvo; valgydama sumuštinį su kumpiu ir marinuotu agurku, aš ėmiau ir garsiai pasakiau: „Pagaliau gausiu raganos diplomą. Juk jau tiek metų mokausi!"
— Taip man ir perdavė telefonu!
— Tikrai nuostabūs tie naujoviški išradimai! — pasakė misis Gudvoter.
— Jūs esate mūsų klubo „Sausmedis" pirmininkė vos ne nuo Pilietinio karo laikų, tai pasakykite atvirai — ar tik nesinaudojote burtais per rinkimus?
— O argi jūs nors kiek tuo abejojate, meldžiamoji?
— Rytoj vėl rinkimai, ir man būtų labai įdomu žinoti: nejaugi jūs vėl iškėlėte savo kandidatūrą ir nejaugi jums nė kiek ne gėda?
— Taip — į pirmą klausimą ir ne — į antrą. Paklausykite, meldžiamoji, aš pirkau šias knygas savo giminaičiui Rauliui. Jam dar tik dešimt metų, ir jis kiekvienoje skrybėlėje ieško triušio. Aš jam jau seniai sakau, kad ieškoti triušių skrybėlėse taip pat beprasmiška, kaip ieškoti sveiko proto kai kuriose galvose, bet jis ieško, ir gana. Todėl ėmiau ir padovanojau jam šias knygutes.
— Nors ir biblija prisiektumėte, vis tiek nepatikėsiu!
— Ir vis dėlto tai gryniausia tiesa. Man baisiai patinka juokus krėsti iš visokių burtų. Mūsų damos net sucypė, kai aš papasakojau apie paslaptingą savo galią. Gaila, kad jūsų ten nebuvo!
— Užtat aš būsiu ten rytoj, ir stosiu prieš jus su aukso kryžiumi, pasitelkusi į pagalbą gėrio jėgas, — atšovė Elmira. — O dabar pasakykite, kokių dar raganiškų išmonių turite savo namuose?
Misis Gudvoter parodė į stovintį prie durų staliuką.
— Aš perku visokiausias stebuklingas žoleles. Jos labai keistai kvepia, ir Raulis jas tiesiog dievina. Štai šiame maišelyje — kvapnioji rūta, o čia — pipirlapė, šalia jos — durnaropė. Čia — juodoji siera, o štai ten, sako, kaulų milteliai.
— Kaulų! — Elmira atšoko ir įspyrė Tomui į kulkšnį. Tomas sustūgo.
— O čia — pelynas ir paparčio lapai; pelynu galima užšaldyti kulkas šautuvuose, o pakramčius paparčio lapų, pradėsi miegodama skraidyti kaip šikšnosparnis, — taip pasakyta šios knygutės dešimtame skyriuje. Mano manymu, tokie dalykai labai naudingi bręstantiems protams. Bet iš jūsų veido matau, jog netikite, kad Raulis aplamai egzistuoja. Palaukite, aš jums duosiu jo adresą, jis gyvena Springfilde.
— Na, žinoma, — pasakė Elmira, — ir kai tik aš parašysiu, jūs sėsite į Springfildo autobusą, nuvažiuosite iki pašto, gausite mano laišką ir pakeverzosite atsakymą. Pažįstu jus!
— Misis Braun, sakykite atvirai: jūs norite būti mūsų klubo pirmininke, taip? Jau dešimt metų, kaip jūs to siekiate. Iškeliate savo kandidatūrą. Ir visada gaunate vieną vienintelį balsą — savo pačios. Supraskite gi pagaliau, kad jeigu mūsų damos norėtų jus išrinkti, tai jau seniai būtų už jus nubalsavusios. Bet aš matau, kad jūs kaip buvote viena, taip ir likote, o jūsų balsas — balsas, šaukiančio tyruose. Žinote ką? Rytoj aš iškelsiu jūsų kandidatūrą ir pati balsuosiu už jus, gerai?
— Tada tai jau tikrai nieko neišeis, — pasakė Elmira. — Pernai per pačius rinkimus aš klaikiai persišaldžiau ir per rinkiminę kampaniją negalėjau išeiti į gatvę! O užpernai tuo metu susilaužiau koją. Labai jau, žinote, keista. — Ji rūsčiai pažvelgė per tinklelį į namo šeimininkę. — Ir tai dar ne viskas. Praeitą mėnesį aš šešis kartus įsipjoviau pirštą, dešimt kartų susitrenkiau kelį, du kartus nukritau nuo užpakalinės verandos, girdite? — du kartus! Be to, iškūliau langą, sudaužiau keturias lėkštes ir vazą — ji kainavo dolerį ir keturiasdešimt devynis centus! Ir nuo šios dienos aš reikalausiu, kad jūs užmokėtumėt už kiekvieną sudužusią lėkštę, tiek mano namuose, tiek kur nors netoliese!
— Ai-ai-ai, iki Kalėdų aš visai nusigyvensiu, — pasakė misis Gudvoter. Staiga ji atidarė duris ir išėjo į verandą. Durys trinktelėjo. — Elmira Braun, kiek jums metų?
— Neabejoju, kad turite tai įrašyta kurioje nors juodoje knygoje. Trisdešimt penkeri.
— Taip-aip, kai pagalvoji, kad jūs pragyvenote jau trisdešimt penkerius metus... — Misis Gudvoter prikando lūpą ir sumirksėjo beskaičiuodama. — Tai maždaug dvylika tūkstančiu septyni šimtai ir septyniasdešimt penkios dienos... vadinasi, jei skaičiuosim po tris į dieną, bus daugiau kaip dvylika tūkstančių kartų pasikarščiuota, dvylika tūkstančių kartų bereikalingai triukšmauta ir dvylika tūkstančių kartų patirta visokių negandų. Ką ir bekalbėti, jūsų gyvenimas tikrai turiningas ir prasmingas, Elmira Braun. Duokite ranką!
— Eikit po galais! — Elmira skubiai atsitraukė.
— Meldžiamoji, jūs didelė keverza, nors ne pati didžiausia Grintaune, Ilinojo valstijoje, tik antroji. Jeigu jau sėsite ant kėdės — būtinai ją apversite. Kai stositės — užminsite katei ant uodegos. Eisite per veją — būtinai įkrisite į šulinį. Visą gyvenimą jūs ritatės nuožulniąja plokštuma, Elmira Alisa Braun. Kodėl gi to atvirai neprisipažinus?
— Tos negandos ištinka mane visai ne todėl, kad esu keverza, o tik dėl jūsų! Kai tik jūs atsirandate per mylią nuo mano namo, tai man iškart keptuvė su pupomis iš rankų krinta ar prikišu pirštą prie elektros.
— Meldžiamoji, tokiame mažame miestelyje tiesiog neįmanoma būti toliau kaip per mylią vienam nuo kito.
— Tai jūs prisipažįstate, kad sukiojatės netoliese?
— Prisipažįstu, kad čia esu net gimusi, tikrai taip, bet dabar viską atiduočiau, kad tik būčiau gimusi Kenošoje ar Sione.
Elmira, nueikite pas dantistą, gal jis galės ką nors padaryti jūsų gyvatiškam geluoniui.
— Oi! — šūktelėjo Elmira. — Oi-oi-oi!
— Jūs mane išvedėte iš kantrybės. Anksčiau aš visai nesidomėjau raganavimu, bet dabar, matyt, teks tuo užsiimti. Klausykite! Štai jūs jau ir nematoma! Kol jūs čia stovėjote, aš jus užkerėjau. Jūs visai išnykote iš akių.
— Negali būti!
— Teisybę pasakius, aš ir anksčiau jūsų nemačiau, — prisipažino ragana.
Elmira išsitraukė veidrodėli.
— Va, aš!
Pasižiūrėjo įdėmiau ir aiktelėjo. Paskui kilstelėjo ranką prie galvos, tarsi derindama arfą, atsargiai išpešė plauką ir iškėlė jį aukštyn, tarytum daiktinį įrodymą teisme.
— Štai, matote! Iki pat šios sekundės kaip gyva neturėjau nė vieno žilo plauko!
Ragana žavingai nusišypsojo.
— Pamerkite jį į ąsotį su stovinčiu vandeniu, ir per naktį jis pavirs į slieką. Ak Elmira, Elmira, jūs tik pažvelkite į save iš šalies! Visą gyvenimą jūs kaltinate kitus dėl to, kad jūsų kojos medinės, o rankos — kaip vėjo malūnai! Ar jūs kada nors skaitėte Šekspyrą? Ten yra nurodymai aktoriams: JUDĖJIMAS, BRUZDĖJIMAS IR TRIUKŠMAS. Štai kas jūs esate: judėjimas, bruzdėjimas ir triukšmas. O dabar drožkite namo, nes kitaip pagražinsiu kaktą gumbu ir liepsiu visą naktį nesumerkti akių. Štiš!
Ir ji sumosavo rankomis, tarsi Elmira būtų koks paukščių būrys.
— Dieve, kiek musių šią vasarą! — pasakė ji. Įėjo į vidų ir užkabino duris kabliuku. Elmira sukryžiavo rankas ant krūtinės.
— Atėjo galas mano kantrybei, misis Gudvoter. Paskutinį kartą sakau jums: atsiimkite savo kandidatūrą arba rytoj teks stoti į garbingą kovą. Aš jus įveiksiu, galite tuo neabejoti! Aš atsivesiu Tomą. Jis geras, nekaltas berniukas. O nekaltybė ir gėris rytoj laimės!
— Jus labai nepasikliaukite mano nekaltybe, misis Braun, — įsikišo Tomas. — Mano mama sako...
— Užsičiaupk, Tomai! Geras — vadinasi, geras. Tu ten stovėsi mano dešinėje, berniuk.
— Gerai, mem, — pasakė Tomas.
- Jeigu tik, žinoma, aš išgyvensiu iki ryto, — pridūrė Elmira. — Aš juk žinau, ši pabaisa ims lipdyti iš vaško mano atvaizdus ir badyti jiems širdis surūdijusiomis adatomis. Tomai, jeigu rytoj išaušus mano patale rasi tik suvytusią didžiulę figą, tai žinok, kieno ranka ją nuraškė. Ir tada misis Gudvoter bus klubo pirmininke iki šimto devyniasdešimt penkerių metų, pamatysi!
— Ką jūs, ką jūs, meldžiamoji! Man jau dabar trys šimtai penkeri metai, — pasakė misis Gudvoter. — Mane anais laikais vadino „JI"! — Ir ji dūrė pirštu gatvės link. — Abra-ka-dabra-zimiti-zem! Na?
Elmira strimgalviais puolė iš verandos.
— Rytoj pasimatysime! — riktelėjo ji.
— Iki rytojaus, meldžiamoji, — pasakė misis Gudvoter. Tomas truktelėjo pečiais ir nusekė paskui Elmira, spardydamas nuo šaligatvio skruzdėles.
Elmira bėgo per gatvę ir staiga suklykė.
— Misis Braun! — sušuko Tomas.
Iš garažo atbula išriedėjo mašina ir pervažiavo Elmirai dešinės kojos nykštį.
Elmirai Braun labai skaudėjo pirštą, todėl vidurnaktį ji atsikėlė, nuėjo į virtuvę, suvalgė gabalėlį šaltos vištienos ir kruopščiai sudarė tikslų visų savo bėdų ir nelaimių sąrašą. Pirmiausia, praeitų metų ligos: sloga — trys kartai, skrandžio skausmai — keturi, ištino žandas — vieną kartą; be to, artrito priepuolis, strėnų dieglys, kurį ji palaikė podagra, aštrus bronchitas, astma pradinėje stadijoje, išbėrimas ant rankų, šunvotė ausyje, dėl kurios ji keletą dienų vaikščiojo svirduliuodama, tarsi leisgyvė musė, be to, dar maudė nugarą, skaudėjo galvą ir vertė vemti. Vaistai kainavo devyniasdešimt penkis dolerius ir septyniasdešimt aštuonis centus.
Antra, daiktai, sudaužyti ir sugadinti namie per praėjusius dvyliką mėnesių: dvi lempos, šešios vazos, dešimt lėkščių, vienas dubuo sriubai, du langai, viena kėdė, vienas sofos pagalvėlis, šešios stiklinės ir viena krištolinė liustros prizmė. Viso: dvylika dolerių ir dešimt centų.
Trečia, šios nakties kančios. Pirštas, kurį pervažiavo mašina, labai skauda. Viduriai sutrikę. Nugarą gelia, kojos tvinkčioja lyg nesavos. Akyse tamsiai raudona migla. Liežuvis kaip dulkšluostis. Ausyse zvimbia ir ūžia. Kokia suma visa tai įvertinti, svarstė ji, eidama atgal į miegamąjį.
Už visas kančias — dešimt tūkstančių dolerių.
— Taigi, išreikalauk juos, kad gudrus, be teismo! — pasakė ji pusbalsiu.
— A? — atsiliepė per miegus vyras. Elmira atsigulė.
— Aš tiesiog nenoriu mirti.
— Ką tu ten burbi?
— Nemirsiu nė už ką! — pasakė ji, įbedusi akis į lubas.
— Aš visada tą sakiau, — atsakė vyras ir vėl užknarkė.
Kitą rytą misis Elmira Braun atsikėlė anksčiau ir nuėjo į biblioteką, o iš ten — į vaistinę ir atgal namo. Kai vidurdienį grįžo jos vyras Šėmas, tuščiu pašto krepšiu nešinas, Elmira jau pilstė visokiausius chemikalus.
— Pietūs šaldytuve, — pasakė ji, maišydama didelėje stiklinėje kažkokią žalsvą košę.
— Viešpatie, kas gi čia? — paklausė vyras. — Atrodo visai kaip pieno kokteilis, prastovėjęs saulėje keturiasdešimt metų. Iš viršaus, regis, jau ir pelėsiais apsitraukė.
— Prieš burtus tenka kovoti burtais.
— Ar tik negalvoji tą košę išgerti?
— Ir išgersiu! Išgersiu ir eisiu į „Sausmedžio" klubą atlikti didelių darbų.
Semiuelis Braunas pauostė viralą.
— Paklausyk mano patarimo: pirma nueik ir tik po to gerk. Ko čia primaišyta?
— Sniego nuo angelų sparnų, arba mentolo, kad ataušintų žmogų deginančią pragaro liepsną, — taip pasakyta šioje knygoje, kurią gavau bibliotekoje. Šviežių, ką tik nuskintų vynuogių sulčių, kad, nepaisant tamsių vizijų, mintys vis tiek išliktų tyros ir šviesios, — apie tai irgi pasakyta knygoje. Čia dar yra raudonojo rabarbaro, vyno akmens, baltojo cukraus, kiaušinio baltymo, šaltinio vandens ir dobilų žiedų, kuriuose slypi gerosios žemės jėga. Ir dar daug įvairiausių dalykų, visko neišskaičiuosi. Štai čia viskas surašyta, gėris prieš blogį, balta prieš juoda. Jau dabar aš ją tikrai įveiksiu!
— Įveikt tai įveiksi, — pasakė vyras. — Tik kažin ar besužinosi, kad įveikei.
— Negalvok blogai. Eidama aš dar pasiimsiu Tomą, jis man bus lyg talismanas.
— Vargšas berniukas, — tarė vyras; — nors ir nekaltas, kaip tu sakai, bet ten jį sudraskys į gabalus, tame „Sausmedžio" klube.
— Nieko jam neatsitiks, — pasakė Elmira ir, paėmusi stiklinę su kunkuliuojančiu viralu, įkišo ją į dėžutę nuo avižinių dribsnių, uždarė dangtelį ir išėjo pro duris, neužkliuvusi suknele už vinies ir nesuplėšiusi naujutėlių kojinių už devyniasdešimt aštuonis centus. Labai tuo patenkinta ir išdidi, Elmira pasiekė Tomo namus, kur jis jau laukė, apsivilkęs, kaip ji liepė, balta vasarine eilute.
— Fu! — šūktelėjo Tomas. — Kas ten yra jūsų dėžutėje?
— Likimas, — atsakė Elmira.
— Na, nebent jau likimas, — pasakė Tomas, tipendamas per du žingsnius priekyje.
„Sausmedžio" klubas buvo pilnutėlis; damos žvilgčiojo į savo draugių veidrodėlius, timpčiojosi sijonus ir teiravosi viena kitos, ar nelenda apatinukas.
Pirmą valandą dienos ant laiptų pasirodė misis Elmira Braun, lydima berniuko baltais drabužiais. Jis ėjo susiėmęs už nosies ir primerkęs vieną akį, todėl nelabai ką matė. Misis Braun pažvelgė į susirinkusias damas, paskui į savo dėžutę nuo avižinių dribsnių, po to nuėmė dangtelį ir įkišo nosį į vidų. Čia jai, matyt, užėmė kvapą, nes tučtuojau uždarė dėžutę, taip ir neparagavusi nė lašelio. Po to iškilmingai nužingsniavo į salę, o jai iš paskos, tarsi šiugždančio šilko šleifas, plaukė aplinkinių moterų šnibždesys.
Ji atsisėdo kartu su Tomu paskutinėje eilėje, ir Tomas dar niekad taip gailiai neatrodė. Viena atmerkta akimi jis apžiūrėjo damų sambūrį, bet ir tą pačią tuoj užmerkė. Elmira tuo tarpu atidarė dėžutę ir lėtai išgėrė stebuklingąjį gėrimą.
Pusę dviejų pirmininkė misis Gudvoter trinktelėjo plaktuku į stalą ir visos damos, išskyrus porą tuzinų, nutilo.
— Gerbiamosios, — nuskambėjo misis Gudvoter balsas virš šilkų ir mezginių jūros, kurioje tai čia, tai ten mirgėjo baltos ir pilkos bangų skiauterės, — atėjo laikas perrinkti pirmininkę. Bet, prieš pradedant, man rodos, kad misis Elmira Braun, mūsų žymaus grafologo žmona...
Pasigirdo kikenimas.
— Kas yra „grafologas"? — bakstelėjo Elmira alkūne Tomui į šoną.
— Nežinau, — piktai sušnypštė Tomas; jo akys buvo užmerktos, ir alkūnė jį nelauktai bakstelėjo iš tamsos.
— ...taigi, kaip jau minėjau, — kalbėjo toliau misis Gudvoter, — žymaus rašysenų specialisto... — (salėje vėl juokas) — Jungtinių Valstijų pašto valdybos tarnautojo Semiuelio Brauno žmona misis Braun nori mums kažką pasakyti. Prašom, misis Braun.
Elmira atsistojo. Atlošiama kėdė nuvirto ir, garsiai pokštelėjusi, užsitrenkė tarsi meškų spąstai. Elmira net aukštyn pašoko iš netikėtumo, o jos batų kulniukai taip gailiai sugirgždėjo po linkstančiomis kojomis, kad, rodės, tuoj ims ir subyrės į trupinius.
— Taip, aš turiu ką papasakoti, — pareiškė ji. Laikydama vienoje rankoje dėžutę nuo avižinių dribsnių ir
bibliją, ji kita ranka čiupo Tomą ir ėmė brautis į priekį; eidama stumdė alkūnėmis sėdinčias moteris ir visą laiką rėkė:
— Atsargiau, jus! Leiskite praeiti! Nekliudykite! Pagaliau ji prisigrūdo prie pakylos, apsisuko ir užkliudė
stiklinę su vandeniu; vanduo išsiliejo ir pradėjo lašėti ant grindų. Elmira piktai sužvairavo į misis Gudvoter — tegu šluosto klaną su mažyte savo nosinaite. Paskui triumfuodama ištraukė iš dėžutės tuščią stiklinę ir iškėlė aukštyn, kad misis Gudvoter galėtų ją gerai apžiūrėti.
— Žinote, kas čia buvo? — šnibžtelėjo ji. — Dabar visa tai — manyje, gerbiamoji. Dabar mane saugo užburtas ratas. Nei peilis, nei kirvis pro jį neprasiverš.
Moterys klegėjo, tad neišgirdo jos žodžių.
Misis Gudvoter linktelėjo, iškėlė abi rankas, ir įsiviešpatavo tyla.
Elmira dar stipriau suspaudė Tomo ranką. Tomas susiraukė, bet neatsimerkė.
— Gerbiamosios, — pasakė Elmira, — aš jus užjaučiu. Aš žinau, kiek jūs prisikentėjote per pastaruosius dešimt metų. Aš žinau, kodėl jūs balsavote už tą misis Gudvoter. Jums tenka maitinti vyrus, dukteris ir sūnus. Jūs negalite viršyti šeimos biudžeto. Jūs negalite leisti, kad sugižtų pienas, prisviltų duona ar suzmektų pyragai. Jūs nenorite, kad jūsų vaikai persirgtų iš eilės kiaulyte, vėjaraupiais ir kokliušu. Jūs nenorite, kad jūsų vyras sudaužytų mašiną ar žūtų, įkliuvęs į aukštos įtampos laidus už miesto. Bet dabar visam tam atėjo galas. Dabar jūs galite nieko daugiau nebebijoti. Nebekankins jūsų nei rėmuo, nei strėnų diegliai, nes aš atsinešiau magišką žodį, ir tuoj mes išvarysime piktąją dvasią iš šios raganos!
Visos apsižvalgė aplinkui, bet jokios raganos nepamatė.
— Aš kalbu apie jūsų pirmininkę! — suriko Elmira.
— Apie mane! — Misis Gudvoter pamojavo salei.
— Šiandien aš buvau bibliotekoje, — dusdama tęsė Elmira, įsikibusi į stalą, kad nepargriūtų. — Ieškojau priešnuodžių. Norėjau sužinoti, kaip atsikratyti žmonių, kurie mulkina kitus, kaip išvyti raganas. Ir radau būdą, kaip kovoti už mūsų teises. Aš jaučiu, kaip auga mano jėgos. Aš dabar turiu įvairiausių stebuklingų šaknelių ir chemikalų burtų galią. Turiu... — Ji nutilo. Susvyravo. Paskui sumirksėjo. — Vynakmenio galią... ir baltosios vanagės žiedų, pieno, surauginto mėnulio šviesoje, ir... — Ji vėl nutilo ir susimąstė. Paskui kietai susičiaupė, ir kažkoks keistas garsas iš jos vidurių prasiveržė pro lūpas. Ji užsimerkė, laukdama tos galios pasireiškiant.
— Jūs blogai jaučiatės, misis Braun? — paklausė misis Gudvoter.
— Puikiausiai, — lėtai ištarė misis Braun. — Aš įdėjau keletą tarkuotų morkų ir plonai supjaustytų petražolių, kadugio uogų...
Ji vėl stabtelėjo, tarsi kažkoks vidinis balsas būtų sakęs jai nutilti, ir pažiūrėjo į salę.
Viskas aplinkui pradėjo siūbuoti: iš kairės į dešinę, paskui iš dešinės į kairę.
— Rozmarino šaknų ir vėdryno žiedą... — dusliai pasakė Elmira. Paskui paleido Tomo ranką. Tomas atmerkė vieną akį ir žvilgtelėjo į ją. — Lauro lapų, nasturtų žiedlapių... — tęsė ji.
— Gal atsisėstumėte? — pasiūlė misis Gudvoter. Viena iš damų pakilo ir atidarė langą.
— Betelio riešutų, levandos ir laukinių obuolių sėklų, — pasakė misis Braun ir nutilo. — Greičiau pradėkime rinkimus. Man reikalingi balsai. Aš skaičiuosiu.
— Neskubėkite, Elmira, — pasakė misis Gudvoter.
— Ne, reikia skubėti. — Elmira drebėdama giliai įkvėpė. — Atminkite, gerbiamosios, daugiau nebėra ko bijoti. Galite drąsiai atskleisti savo slapčiausius norus. Balsuokite už mane ir... — Kambarys vėl susiūbavo, šįkart aukštyn ir žemyn. — Turėsite dorą ir sąžiningą valdžią. Kas už misis Gudvoter, sakykite „taip".
— Taip, — pasakė visa salė.
— Kas už Elmira Braun? — paklausė Elmira vos girdimai ir gurktelėjo.
Paskui pasakė viena:
— Taip.
Ir apkvaitusi liko stovėti ant pakylos.
Salėje įsivyravo tyla. Ir toje tyloje staiga pasigirdo kažkoks kurkimas. Misis Elmira Braun griebėsi už burnos. Paskui pasisuko ir drumstomis akimis pažiūrėjo į misis Gudvoter, o ta nerūpestingai išsitraukė iš rankinuko vaškinę lėlytę, prismaigstytą surūdijusių adatų.
— Tomai, — pasakė Elmira, — palydėk mane į damų kambarį.
— Gerai, mem.
Jie pradėjo eiti, paskui paspartino žingsnį ir pagaliau puolė bėgti. Elmira bėgo priekyje, tarp kėdžių, pro minią... Pasiekė duris ir pasuko į kairę.
— Ne, ne, Elmira, į dešinę, į dešinę! — sušuko misis Gudvoter.
Elmira pasuko į kairę ir išnyko.
Pasigirdo bildesys, tarsi loviu būtų nudardėjusi krūva stambių anglių.
— Elmira!
Visos damos ėmė lakstyti po salę, stumdydamos viena kitą — visai kaip moterų krepšinio komanda.
Tik viena misis Gudvoter tiesiausiu keliu puolė prie durų.
Laiptų aikštelėje stovėjo Tomas ir, įsikibęs rankomis į turėklus, žiūrėjo žemyn.
— Keturiasdešimt pakopų! — sudejavo jis. — Per visas keturiasdešimt pakopų!
Ir vėliau, po daugelio mėnesių ir metų, žmonės pasakojo, kaip Elmira Braun, tarsi nepataisoma girtuoklė, ritosi tais laiptais, nepraleisdama nė vienos pakopos savo ilgoje kelionėje žemyn. Matyt, jos netekta sąmonės, dėl to visi raumenys suglebo, ir ji riedėjo laiptais minkštai kaip maišas. Pagaliau ji žlegtelėjo apačioje, sumirksėjo ir daug geriau pasijuto, nes visa tai, nuo ko jai darėsi bloga, liko užpakaly, ant visų laiptų. Tiesa, dabar ji buvo lyg ištatuiruota mėlynėmis ir įdrėskimais. Bet nė rankos, nė kojos neišsisuko, net sausgyslės nepasitempė. Tris dienas ji keistai laikė galvą ir, užuot ją pakreipusi, žiūrėdavo į šalį akies kampučiu. Bet svarbiausia tai, kad laiptų papėdėje akimirksniu atsirado misis Gudvoter ir, padėjusi Elmiros galvą sau ant kelių, laistė ją ašaromis, o aplinkui lyg paklaikusios rinkosi likusios damos.
— Elmira, aš prižadu, prisiekiu, Elmira, jeigu tik jus liksite gyva, jeigu jūs nemirsite... Elmira, jūs girdite mane? Klausykite gi! Nuo šios akimirkos aš savo burtus naudosiu tik geram. Nebus daugiau juodosios magijos, bus vien tik balta! Jeigu tai priklausys nuo manęs, jūs niekad daugiau nenukrisite nuo laiptų, neįsipjausite piršto, neužkliūsite už slenksčio ar geležinio šuns. Palaimą, Elmira, prižadu jums palaimą! Tik nemirkite! Žiūrėkite, aš traukiu iš lėlės visas adatas! Elmira, pasakykite nors vieną vienintelį žodelį! Na, pasakykite ką nors ir atsisėskite! Ir einame į viršų, balsuosime iš naujo. Prižadu, jūs būsite pirmininkė, mes renkame jus netgi be jokio balsavimo, mes vieningai palaikome jūsų kandidatūrą, juk tiesa, gerbiamosios?
Čia visos „Sausmedžio" klubo narės, garsiai raudodamos, puolė glėbesčiuotis.
Tomas, vis dar stovintis viršuje, nutarė, kad misis Braun mirė.
Jis pasileido žemyn, tačiau ant laiptų susidūrė su damų procesija - jos atrodė taip, lyg būtų ką tik ištrūkusios iš tos vietos, kur sprogta dinamito.
— Iš kelio, berniuk!
Pirmoji ėjo misis Gudvoter, juokdamasi ir verkdama. Už jos sekė misis Elmira Braun, juokdamasi ir verkdama. O už jų žygiavo visos šimtas dvidešimt trys klubo narės, pačios nesuprasdamos, ar grįžta iš laidotuvių, ar eina į balių. Tomas palydėjo jas akimis ir palingavo galva.
— Dabar aš joms nebereikalingas, — pasakė jis. — Visai nebereikalingas.
Ir, kol jo nepasigedo, ėmė tyliai pirštų galiukais leistis žemyn laiptais, visą laiką iki pat apačios tvirtai laikydamasis už turėklų.

•
— NA, KĄ ČIA DAUG KALBĖTI, - PASAKĖ TOMAS. — Vienu žodžiu, jos visos ten iš proto išsikraustė. Stovi krūvoje ir šnirpščia. Elmira Braun sėdi sau ant grindų po laiptais sveikutėlė — tarsi jos kaulai būtų iš želės, ragana rauda, įsikniaubusi jai į petį, o pagaliau staiga visos pasileidžia laiptais aukštyn ir juokiasi! Na, ar matei ką nors panašaus? Aš tučtuojau iš ten išsinešdinau.
Tomas atsisegė marškinių apykaklę ir nusiėmė kaklaraištį.
— Tai sakai, burtai? — paklausė Daglas.
— Burtai, rupūs miltai!
— Ir tu tiki?
— Ir taip, ir ne.
— Kad tave kur, ko tik nėra tame mūsų miestelyje! - Daglas įsmeigė akis į tolį, kur virš horizonto kilo pačių keisčiausių pavidalų debesys — senovės dievai, karžygiai... Tai, sakai, ir kerai, ir vaškinės lėlės, ir adatos, ir įvairiausi eliksyrai?
— Eliksyras tai ne kažin koks, bet vidurius tuština klasiškai. Viau! Ūhū! — Tomas susigriebė už pilvo ir iškišo liežuvį.
— Raganos... — sumurmėjo Daglas ir paslaptingai sužvairavo.

•
IR PAGALIAU ATEINA DIENA, KAI VISUR APLINK išgirsti krintant nuo medžių obuolius. Iš pradžių vienas pupteli čia, kitas — ten, po to nukrinta trys, keturi, devyni, dvidešimt, o paskui pasipila obuolių lietus ir, nelyginant arklio kanopos, smenga į minkštą, tamsėjančią žolę. O tu, paskutinis obuoly, esi dar ant medžio ir lauki, kol vėjas palengva nurėkš tave, įsikibusį į dangų, ir svies žemėn... Bematant, nepasiekęs net žolės, tu užmirši ir medį, ir kitus obuolius, ir vasarį, ir žalią žolę apačioje. Tu pasinersi į tamsą...
— Ne!
Pulkininkas Frilis greitai atmerkė akis ir tiesiai atsisėdo savo krėsle su ratukais. Jis staiga ištiesė šaltą ranką, ieškodamas telefono. Aha, jis dar čia! Mirkčiodamas prispaudė jį prie krūtinės.
— Nepatinka man tas sapnas, — prašneko jis į tuščią kambarį.
Pagaliau virpančiais pirštais pakėlė ragelį, paskambino tarpmiestinių pasikalbėjimų stoties telefonistei ir, pasakęs numerį, ėmė laukti, įsmeigęs akis į miegamojo duris, tarsi kiekvieną akimirką čia galėtų įsiveržti sūnų, dukterų, anūkų, slaugių, gydytojų ruja ir išplėšti paskutinį gyvenimo džiaugsmą iš gęstančios jo širdies. Prieš daugelį dienų, o gal ir metų, kai širdis lyg durklas pervėrė krūtinę, jis girdėjo berniukus apačioje... kaip ten jų vardai? Čarlzas, Čarlis, Čakas, taip! Ir Daglas! Ir Tomas! Prisiminė! Jie šaukė jį iš apačios, iš prieškambario, bet jiems užtrenkė prieš nosį duris, pavarė šalin. Jums negalima jaudintis, pasakė gydytojas. Ne, ne, ne, jokių lankytojų! Bet jis girdėjo berniukus lakstant gatvėje, matė juos, pamojavo jiems. Ir jie mojavo. „Pulkininke... pulkininke..."
O dabar jis sėdi vienas su širdimi, nelyginant pilka rupūžiuke, vos vos žiopčiojančia jo krūtinėje.
— Pulkininke Frili,— pasakė telefonistė. — Kalbėkite su Mechiku. Eriksonas 3899.
Ragelyje pasigirdo tolimas, bet neįtikėtinai aiškus balsas.
— Bueno!
— Chorche! — sušuko senasis pulkininkas.
— Sinjoras Frilis? Vėl? Tai kaštuoja pinigus.
— Tegul sau kaštuoja. O tu žinai, kas reikia padaryti?
— Si. Langą?
— Malonėk, Chorche.
— Tuojau! — atsiliepė balsas.
Ir toli toli, už kažin kiek tūkstančių mylių, pietuose, vieno pastato kambaryje pasigirdo žingsniai, tolsta nuo telefono. Senasis pulkininkas palinko į priekį, tvirtai prispaudė ragelį prie raukšlėtos ausies, kad net suskaudo, ir godžiai ėmė laukti sekančio garso.
Trinktelėjo langas.
— Aa,— atsiduso senis.
Įkaitusio, saulės nutvieksto Mechiko popietės alsavimas pro atvirą langą pasiekė ragelį. Pulkininkas matė Chorche, laikantį mikrofoną į lango pusę, į saulės šviesą.
— Sinjore...
— Ne ne, palauk. Leisk man paklausyti.
Jis klausėsi, kaip pypsi mašinos, žviegia stabdžiai, šūkalioja už prekystalių pardavėjai, siūlantieji purpurinius bananus ir džiunglių apelsinus. Nukarusios nuo krėslo pulkininko Frilio kojos ėmė judėti lyg einančio žmogaus. Jis stipriai užsimerkė ir kelis kartus giliai įkvėpė, tarsi norėdamas užuosti, kaip kvepia saulėkaitoje ant geležinių kablių kabanti mėsa, aplipusi musėmis kaip razinomis, ar nuo rytmetinio lietaus drėgnos akmeninės alėjos. Jis jautė saulės šilumą ant savo dygaus skruosto, jis, vėl dvidešimt penkerių metų jaunuolis, eina, eina, plačiai atvėręs akis ir ausis, šypsosi, geria spalvas ir kvapus, džiaugiasi gyvenimu.
Kažkas pasibeldė į duris. Jis skubiai paslėpė telefoną po chalato skvernu.
Įėjo slaugė.
— Laba diena, — tarė ji.— Ar šiandien gerai elgėmės?
— Taip, — atsakė senis negyvu balsu. Jis dar negalėjo atsikvošėti. Beldimas jį užklupo netikėtai, ir jis dar klajojo aname tolimame mieste. Jis laukė, kol atsitokės — juk reikės atsakinėti į klausimus, protingai elgtis, būti mandagiam.
— Atėjau patikrinti pulso.
— Tik ne dabar! — atsakė pulkininkas.
— Argi kur nors ruošiatės eiti? — nusišypsojo ji.
Jis įsmeigė į slaugę akis. Niekur nebuvo išėjęs dešimt metų.
— Duokite ranką.
Kieti, įgudę pirštai tarsi skriestuvo kojelės ieškojo pulso.
— Ką jūs veikėte, kad taip susijaudinęs? — griežtai paklausė slaugė.
— Nieko.
Ji pakėlė akis, ir jos žvilgsnis sustojo ties tuščiu telefono staleliu. Tą pačią akimirką už dviejų tūkstančių mylių tyliai pyptelėjo automobilis.
Slaugė paėmė ragelį iš po skverno ir kyštelėjo jam į veidą.
— Kodėl jūs taip elgiatės? Jūs gi žadėjote daugiau to nedaryti. Taip jūs labiausiai kenkiate savo sveikatai — jaudinatės, per daug kalbate. Ir tie berniukai čia landžioja...
— Jie ramiai sėdėjo ir klausėsi, — atsakė pulkininkas. — O aš jiems pasakojau apie tokius dalykus, apie kuriuos jie niekad nebuvo girdėję. Apie buivolus, bizonus. Ir vertėjo jiems tai papasakoti. O man vis tiek! Jaudinausi, karščiavausi, bet jutau, kad gyvenu. Ir jeigu toks gyvenimas greičiau numarina, tegul: bent keletą akimirkų prieš galą dar pajusiu gyvenimo skonį. O dabar atiduokite man telefoną. Jeigu berniukams negalima ateiti ir ramiai pasėdėti pas mane, tai aš su kuo nors bent iš tolo pasikalbėsiu.
— Atleiskite, pulkininke, man teks pasakyti apie tai jūsų anūkui. Praėjusią savaitę jis norėjo išnešti telefoną, bet aš įsikišau. O dabar, matyt, reikės taip ir padaryti.
— Čia mano namai, mano telefonas. Aš moku jums algą! — sušuko pulkininkas.
— Už tai, kad jums padėčiau ir neleisčiau jaudintis. — Ji nustūmė krėslą į kitą kambario pusę. — O dabar į lovą, gerbiamasis!
Lovoje jis nenuleido akių nuo telefono.
— Einu trumpam į krautuvę, — pasakė slaugė. — O kad būčiau tikra, jog daugiau nekalbėsite telefonu, jūsų krėslą pastatysiu prieškambaryje.
Ji išstūmė tuščią krėslą už durų. Jis girdėjo, kaip ji nulipo į apačią ir skambino į tarpmiestinę stotį.
Nejaugi į Mechiką? — pagalvojo pulkininkas. Ne, neišdrįstų!
Trinktelėjo durys.
Jis mąstė apie praėjusią savaitę, praleistą vienatvėje šiame kambaryje, ir apie slaptus, svaiginančius telefono pokalbius su šalimis už jūrių marių, kur sąsmauka lietuje išpraustos džiunglės, mėlyni orchidėjų plokščiakalniai, kalvos, ežerai... Pokalbiai... pokalbiai su Buenos Airėmis... su Lima... Rio-de-2a-neiru...
Jis pakilo savo šaltame patale. Rytoj telefono jau nebus! Koks visgi jis buvo nepasotinamas kvailys! Pulkininkas nu-korė išdžiūvusias, geltonas kaip dramblio kaulas kojas ir nustebo — tokios jos sunykusios. Sakytum vieną naktį, jam bemiegant, kas nors pritaisė tas džiūsnas, o jaunų jo dienų kojas nuėmė ir sudegino rūsio krosnyje. Per ilgus metus jie visai jį sunaikino, atėmė rankas, kojas ir paliko pasigailėtinus pakaitalus, trapius ir bejėgius it šachmatų figūrėlės. O dabar jie taikstosi atimti ir mažiau apčiuopiamą jo dalį — atmintį; bando nukirsti laidus, vedančius jį į praeitį.
Klupdamas pulkininkas nusigavo į kitą kambario galą. Griebė telefoną, prispaudė prie ausies ir, nuslydęs siena žemyn, susmuko ant grindų. Jis paskambino tarpmiestinės stoties telefonistei, o širdis, atrodė, tuoj tuoj pliš, ji mušė vis greičiau ir greičiau, akys aptemo. Greičiau, greičiau! Jis laukė,
— Bueno?
— Chorche, mus išjungė.
— Jums negalima daugiau skambinti, sinjore, — atsiliepė tolimas balsas. — Jūsų slaugė man skambino ir sakė, kad jūs labai sergate. Aš privalau padėti ragelį.
— Ne, Chorche, prašau tave! — maldavo senasis pulkininkas. — Paskutinį kartą. Rytoj jie atims iš manęs telefoną. Daugiau aš tau niekad nebegalėsiu paskambinti.
Chorche tylėjo. Senis tęsė:
— Dėl dievo meilės, Chorche! Vardan mūsų draugystės ir praėjusių dienų! Tu nežinai, ką tai reiškia. Tu mano amžiaus, bet gali vaikščioti! O aš jau dešimt metų niekur nevaikštau.
Pulkininkui išsprūdo telefonas, ir jis vos vos jį bepakėlė — taip skaudėjo krūtinę.
— Chorche! Tu girdi mane?
— Ar tai bus paskutinis kartas? — paklausė Chorche.
— Prižadu.
Už kažin kiek tūkstančių mylių ragelis vėl padedamas ant stalo. Dar kartą aidi tokie pažįstami žingsniai, nutyla, ir pagaliau atsiveria langas.
— Klausykis, — sušnabždėjo sau senasis pulkininkas.
Ir jis išgirdo aidint tūkstančių žmonių balsus po kitokia saule ir gatvės muzikantą ryla tyliai grojant ,,La Marimba" — ak, kokia graži to šokio melodija!
Užsimerkęs pulkininkas ištiesė ranką lyg fotografuotų 'senąją katedrą, o jo kūnas tarsi papilnėjo, pajaunėjo, jis pajuto po kojomis įkaitusį gatvės grindinį.
Jis norėjo pasakyti:
— Ar jūs, šio miesto žmonės, tebesate ten? Dabar pas jus ankstyvosios siestos (Poilsis (isp.).) metas, krautuvės užsidaro, berniūkščiai šūkalioja: „Loteria nacional para hoy" (Šiandien Nacionalinės loterijos lošimas (isp.).) ir pardavinėja loterijos bilietus. Ar jūs, šio miesto gyventojai, tikrai tebesate ten? Negaliu patikėti, kad ir aš kažkada buvau tarp jūsų. Kai gyveni toli nuo kokio nors miesto, jis tampa tarsi vaizduotės išmonė. Bet koks miestas — Niujorkas ar Čikaga — su visais žmonėmis per didelį atstumą pasidaro tau nerealus. Lygiai taip sunku patikėti, kad aš esu čia, Ilinojo valstijoje, mažame miestelyje prie tykaus ežero. Mums visiems sunku patikėti kitu egzistavimu, kai neturime tarpusavy jokio ryšio. Štai kodėl taip gera išgirsti tuos garsus ir įsitikinti, kad Mechikas dar tebėra ten, kad žmonės tebevaikšto, tebegyvena...
Pulkininkas sėdėjo, stipriai prispaudęs prie ausies ragelį.
Ir pagaliau pasigirdo aiškus, pats neįtikimiausias garsas — apsukdamas kampą, sužvangėjo žalias tramvajus, prisikimšęs saulės nurusvintų, svetimų, dailių žmonių, pasigirdo jam iš paskos bėgančių balsai ir džiaugsmingi šūksniai tų, kuriems pavyko užšokti ant pakopos ir įsisprausti į tramvajų, nešantį žviegiančiais bėgiais į saulėje žėrinčius tolius ir paliekantį tik tortilas, šnypščiančias ant turgaus krosnelių. O gal tai tik nuolat banguojantis, čia garsėjantis, čia nutilsiantis dviejų tūkstančių mylių varinių laidų gaudimas?..
Senasis pulkininkas sėdėjo ant grindų.
Laikas ėjo.
Apačioje lėtai atsivėrė durys. Kažin kas tyliai peržengė slenkstį, stabtelėjo, o po to neryžtingai ėmė kopti laiptais į viršų. Šnabždesys.
— Nereikėjo mums ateiti!
— Aš jums sakau, jis man skambino. Jam labai norisi žmonių. Mes gi negalime jo apvilti.
— Bet jis serga.
— Žinoma! Bet jis sakė ateiti, kai nebus slaugės. Mes tik įeisime, pasisveikinsime ir...
Plačiai atsivėrė miegamojo durys. Trys berniukai sustojo, pamatę senąjį pulkininką, sėdintį ant grindų.
— Pulkininke Frili, — pašaukė Daglas pusbalsiu. Pulkininkas tylėjo, ir toji tyla privertė vaikus užsičiaupti. Jie priėjo vos ne pirštų galais.
Daglas pasilenkė ir paėmė telefoną iš visai atšalusių pulkininko pirštų. Pakėlė ragelį prie ausies ir ėmė klausytis. Pro laidų gaudimą išgirdo keistą, tolimą, paskutinį garsą.
Už dviejų tūkstančių mylių uždarė langą.

•
— BUM! — RIKTELĖJO TOMAS. — BUM, BUM, BUM!
Jis sėdėjo apžergęs Pilietinio karo patranką teismo aikštėje. Prieš patranką stovėjęs Daglas griebėsi už širdies ir parkrito ant vejos. Bet nesikėlė, o gulėjo sau užsigalvojęs.
— Atrodo, kad tu tuoj išsitrauksi pieštuką, — pasakė Tomas.
— Duok pagalvoti! — atsakė Daglas, žiūrėdamas į patranką. Jis apsivertė ant nugaros ir įsižiūrėjo į dangų ir medžių viršūnes. — Tomai, žinai, kas man dabar atėjo į galvą?
— Kas?
— Vakar numirė Čin Lin Su. Vakar šitame mieste pasibaigė Pilietinis karas. Vakar čia mirė prezidentas Linkolnas ir generolas Li, ir generolas Grantas, ir šimtai tūkstančių kitų, kas žvelgdami į šiaurę, kas — į pietus. Vakar po pietų pulkininko Frilio namuose nugarmėjo nuo uolos į bedugnę buivolų ir bizonų kaimenė, didžiulė kaip visas Grintaunas. Vakar milžiniški dulkių debesys nusėdo amžiams. O aš vakar dar nieko nesuvokiau. Baisu, Tomai, oi, kaip baisu! Ką mes dabar darysime be tų buivolų... be tų visų kareivių? Kaip gyvensime be generolo Li, be Granto ir be garbingojo Abraomo Linkolno; kaip mes apsieisime be Čin Lin Su? Aš nė neįsivaizdavau, kad tokia daugybė žmonių gali taip greit numirti. O juk jie mirė, Tomai, iš tikrųjų mirė!
Tomas sėdėjo raitas ant patrankos ir žiūrėjo žemyn į brolį, kol tas kalbėjo.
— Turi bloknotą su savim? Daglas papurtė galvą.
— Tada geriau bėk namo ir viską užrašyk, kol neužmiršai. Ne kasdien pusė pasaulio žmonių užverčia kojas tau panosėj.
Daglas atsisėdo, paskiau atsistojo ir nuėjo pamažu per teismo veją, kramtydamas apatinę lūpą.
— Bum,— tyliai šūktelėjo Tomas. — Bum, bum. — O paskiau visu balsu: — Dagai! Tave nušoviau tris kartus, dabar, einant per veją! Girdi, Dagai? Ei, Dagai! Na gerai, kaip nori. — Jis užgulė tą seną patranką ir ėmė taikyti, primerkęs akį. — Bum! — sušnabždėjo jis tolstančiam broliui. — Bum!

•
— DVIDEŠIMT DEVYNI!
— Dvidešimt devyni.
— Trisdešimt!
— Trisdešimt!
— Trisdešimt vienas!
— Trisdešimt vienas!
Svertas nusileido. Alavinės kepuraitės, užmautos ant pilnų butelių, žėrėjo kaip auksas. Senelis padavė Daglui paskutinį butelį.
— Antras šios vasaros derlius. Birželinis jau lentynose, šitas — liepos. Belieka surinkti tik rugpjūčio.
Daglas pakėlė šilto pienių vyno butelį, bet nepastatė jo ant lentynos. Jis žiūrėjo į kitus butelius: visi kaip vienas sunumeruoti, visi skaidrūs, visi tvarkingi, vienodai pripildyti, vienodai užkimšti.
Tą dieną aš suvokiau, kad gyvenu, — pagalvojo jis, — o kodėl tos dienos butelis nė kiek ne skaidresnis už kitus?
O tą dieną Džonas Hafas nugarmėjo į pasaulio bedugnę, dingo. Kodėl gi tas butelis ne tamsesnis už kitus?
Kur, kurgi visi tie šunys, ištisą vasarą liuoksintys it delfinai banguojančiu kviečių laukuose? Kur yra Žaliosios mašinos ar tramvajaus kvapas, perkūnijos kvapas? Ar vynas visa tai primena? Ne! Bent taip atrodo.
Kartą kažkokioje knygoje jis užtiko, kad visi nuo pat pasaulio pradžios ištarti žodžiai, visos sudainuotos dainos nuplaukė į begalinius erdvės tolius ir ten dabar skamba, ir, jei galėtume nukeliauti iki Kentauro žvaigždyno, išgirstume, ką kalbėjo per miegus Džordžas Vašingtonas arba Cezaris, pajutęs nugaroje peilį. Su garsais tai taip, o kaip su šviesa? Negali būti, kad kartą matyti reginiai taip ir dingtų. Tikriausiai, kur nors, gerai pasaulį apieškojus, gal varvančiuose medaus koriuose, kur šviesa glūdi gintariniame laše, surinktame žiedadulkėmis aplipusių bičių, ar trisdešimtyje tūkstančių akių, kuriomis nusagstyta vidudienio laumžirgio galva, ir būtų galima atrasti visas pasaulio spalvas ir reginius. O gal, padėję vieną vienintelį šio pienių vyno lašelį po mikroskopu, išvystume visą Liepos ketvirtosios pasaulį, drioksintį fejerverkais tarsi Vezuvijus. Juk tas visai įmanoma. Tuo reikėtų tikėti. Ir vis dėlto... butelyje, ant kurio užrašytoji data sutampa su ta diena, kai pulkininkas Frilis suklupo ir įkrito į šešių pėdų gilumo duobę, nematyti nei šlakelio tamsių nuosėdų, nei žymelės buivolų sukeltų dulkių debesio, nei kruopelės sieros iš Šailo patrankų...
— Taip, dar lieka rugpjūtis, — pasakė Daglas. — Bet jeigu taip viskas klosis, paskutiniam derliui neliks nei mašinų, nei draugų, ir pienių tepririnksim tiek, kad nebus nė į ką žiūrėti.
— Din, din. Tu — nelyginant laidotuvių varpas, — atsiliepė senelis. — Verčiau jau keiktis, negu taip kalbėti. Tačiau su muilu aš tau burnos neprausiu. Geriausiai tau padės taurelė pienių vyno. Štai, išmesk vienu mauku. Na, kaip?
— Oi, ugnis!
— Dabar į viršų, triskart apibėk kvartalą, penkiskart persiversk per galvą, šešis kartus pritūpk, įlipk į du medžius ir iš vyriausiojo raudotojo tapsi linksmu muzikantu. Dumk!
Pakaks ir keturių pritūpimų, vieno medžio ir dviejų kūlių, bėgdamas sumetė Daglas.

•
IR KAIP TIK TADA, RUGPJŪČIO PIRMOSIOS VIDURDIENĮ, Bilis Foresteris, lipdamas į savo automobilį, šūktelėjo važiuojąs į miestą valgyti kažkokių ypatingų ledų, tai gal kas nori kartu? Ir, nepraėjus nė penkioms minutėms, Daglas, jau kur kas geriau nusiteikęs, įžengė nuo įkaitusio grindinio į vėsią kaip urvas, limonadu ir vanile pakvipusią vaistinę ir atsisėdo su Biliu Foresteriu prie balto marmurinio baro. Jie paprašė išvardinti ypatingiausių ledų rūšis, ir, kai pardavėjas pagaliau pasakė: „Senamadiški citrininiai su vanile"...
— Prašom šitų! — tarė Bilis Foresteris.
— Taip, sere, — patvirtino Daglas.
Belaukdami ledų, jie lėtai sukiojosi ant sukamų taburečių. Jų žvilgsniai slydo sidabriniais čiaupais, žėrinčiais veidrodžiais, prislopintai birzgiančiais ventiliatoriais palubėje, žaliomis langų užuolaidomis, pintomis kėdėmis... Paskui jie liovėsi sukiotis. Jų dėmesį patraukė mis Helena Lumis, devyniasdešimt penkerių metų dama. Ji su apetitu valgė ledus.
— Jaunuoli, — tarė ji Biliui Foresteriui,— jūs turite skonį ir vaizduotę. Ir jūsų valios pakaktų dešimčiai žmonių, kitaip jūs nebūtumėte išdrįsęs atsisakyti meniu įrašytų prasčiokiško skonio rūšių ir be jokių svyravimų bei aiškinimų užsisakyti tokį negirdėtą dalyką, kaip citrininiai ledai su vanile.
Bilis Foresteris iškilmingai jai nusilenkė.
— Ateikite prie mano staliuko, judu abu, — pakvietė ji. — Pakalbėsime apie nepaprastus ledus ir tokius dalykus, kurie, atrodo, mums visiems prie širdies. Nebijokit, sąskaitą aš apsimokėsiu.
Jie nusišypsojo ir, pasiėmę savo dubenėlius, persėdo prie mis Lumis staliuko.
— Tu, matyt, būsi Spoldingas, — pasakė ji berniukui. — Tavo galva visai kaip senelio. O jus, jus — Viljamas Foresteris, rašote „Kronikoje" ir visai neblogai. Aš apie jus tiek girdėjau, kad visko ir pasakoti nesinorėtu.
— Aš jus irgi pažįstu, — atsakė Bilis Foresteris. — Jūs — Helena Lumis. — Jis akimirką padvejojo ir pridūrė: — Kažkada aš buvau jus įsimylėjęs.
— Man patinka, kai pokalbis taip prasideda. — Ji ramiai šaukšteliu pakabino ledų. — Tada galima tikėtis, kad susitiksime dar kartą, Ne, nepasakokite, kur, kada ir kaip jūs buvote mane įsimylėjęs. Palikime tai kitam kartui. Nuo jūsų žodžių man net apetitas prapuolė. Ak jūs! Beje, man jau laikas eiti. Kadangi esate žurnalistas, tai ateikite rytoj pas mane tarp trijų ir keturių; išgersime arbatos, ko gero, aš jums papasakosiu šio miesto istoriją nuo tų laikų, kai jis dar tebuvo tik prekybos punktas. Taigi mudu abu turėsime peno savo smalsumui. Misteri Foresteri, jūs man primenate vieną džentelmeną, su kuriuo aš draugavau prieš septyniasdešimt... taip, prieš septyniasdešimt metų.
Senutė sėdėjo priešais, ir jiems atrodė, kad jie kalbasi su pilka, virpančia, pasiklydusia kandimi. Jos balsas kilo iš kažkur toli, iš pilkų senatvės gelmių, per kažin kada sudžiovintų gėlių ir peteliškių dulkes.
— Na, — ji atsistojo, — tai jūs ateisite rytoj?
— Būtinai ateisiu, — atsakė Bilis.
Ji išėjo į miestą tvarkyti reikalų, o berniukas ir vyriškis, žiūrėdami jai įkandin, lėtai baigė valgyti ledus.
Viljamas Foresteris praleido kitą rytą, ruošdamas žinias laikraščiui, po priešpiečių nuvažiavo už miesto pažvejoti, sugavo vos keletą mažyčių žuvyčių, kurias patenkintas vėl sumetė atgal į upę, ir, nė neketindamas ar bent apie tai negalvodamas, trečią valandą pasijuto bevažiuojąs savo automobiliu į vieną gatvę. Nustebęs jis žiūrėjo, kaip jo rankos pačios pasuko vairą, ir mašina, padariusi didelį lankstą, sustojo prie gebenėmis apaugusio prieangio. Lipant iš automobilio, jam atėjo į galvą mintis, kad jo mašina šiame dideliame žaliame sode, prie šviežiai nudažyto triaukščio Viktorijos stiliaus namo, atrodo visai kaip jo sena, apkramtyta, suraižyta pypkė.
Tolimame sodo kampe kažkas sujudėjo, tyliai šūktelėjo, ir jis ten išvydo mis Lumis, sėdinčią su paruoštu arbatai sidabriniu servizu, švelniai žvilgančiu saulėje, ir jo laukiančią.
— Kaip gyvas pirmą kartą matau pasiruošusią ir laukiančią moterį, — prakalbo jis besiartindamas. — Tiesą sakant, — pridūrė, — ir aš pirmą kartą gyvenime ateinu laiku į pasimatymą.
— Tai kodėl? — paklausė ji, atsiremdama į pintos kėdės atlošą.
— Nežinau, — prisipažino jis.
— Na, tiek to. — Ji ėmėsi pilstyti arbatą. — Geriau pradėkime nuo to: ką jūs galvojate apie pasaulį?
— Aš nieko apie jį nežinau.
— Sakoma, čia prasideda išmintis. Kai tau septyniolika, žinai viską. Bet jei žmogus ir dvidešimt septynerių dar viską žino, vadinasi, jam dar tebėra septyniolika.
— Jūs, atrodo, nemaža išmokote per savo gyvenimą.
— Tokia jau senių privilegija — sudaryti įspūdį, kad jie viską žino. Bet tai tik vaidyba ir kaukė, kaip ir bet koks kitas apsimetimas. Tarpusavyje mes, seniai, mirktelim vienas kitam ir šaipomės. „Na, — klausiam, — kaip tau patinka mano kaukė, mano vaidyba, mano pasitikėjimas savimi? Argi gyvenimas ne vaidinimas? Argi aš blogai vaidinu?"
Jie abu nusijuokė. Jis atsilošė, ir pirmą kartą po daugelio mėnesių jo juokas skambėjo taip nuoširdžiai. Kai jie vėl surimtėjo, mis Lumis abiem rankom paėmė puoduką ir žvilgterėjo į jį.
— Žinote, gerai, kad mes susitikome taip vėlai. Aš nebūčiau norėjusi jūsų sutikti anais laikais, kai man buvo dvidešimt vieneri metai ir pilna galva kvailysčių.
— Dailios dvidešimt vienerių metų mergaitės naudojasi ypatingomis teisėmis.
— Tai jūs manote, kad aš buvau daili? Jis geraširdiškai linkterėjo.
— Bet iš kur jūs galite žinoti? — paklausė ji. — Kai sutinki slibiną, prarijusį gulbę, ar iš keleto plunksnelių, prilipusių jam prie nasrų, galėtumei atspėti, kokia buvo toji gulbė? Taip ir čia. Šis surambėjęs, raukšlėtas kūnas yra slibinas, surijęs baltą gulbę. Aš jos nemačiau jau daugelį metų. Net neprisimenu, kaip ji atrodė. Tačiau aš ją jaučiu, ji viduje dar gyva, nė trupučio nepasikeitusi, nepametusi nė vienos plunksnelės. Žinote, kartais kokį pavasario ar rudenio rytą prabundu ir galvoju: bėgsiu per laukus į mišką rinkti žemuogių! Arba eisiu paplaukioti į ežerą, ar šoksiu šiąnakt iki pat aušros! Ir staiga mane suima baisus įniršis, nes prisimenu, kad esu šito seno, išgverusio slibino nelaisvėje. Aš kaip ta princesė su-griuvusiame bokšte: išeiti negaliu, belieka tik laukti pasakų princo.
— Jums reikėtų rašyti knygas.
— Mano mielas berniuk, aš ir rašiau. Kas daugiau belieka senmergei? Iki trisdešimties metų man galva buvo pramušta visokiems pasilinksminimams, karnavalų blizgučiams. O vieninteliam žmogui, kurį aš tikrai mylėjau, nusibodo manęs laukti, ir jis vedė kitą. Iš pykčio, niršdama ant savęs, pasakiau, kad nusipelniau senmergės dalios, jei nesugebėjau ištekėti, turėdama prie šono jaunikį, ir ėmiau keliauti. Mano lagaminai aplipo įvairiausių kraštų etiketėmis. Buvau Paryžiuje, Vienoje, Londone — visur viena — ir pagaliau priėjau išvadą, kad vienatvė svetur labai panaši į vienatvę Grintaune. 2odžiu, visur esi visai vienas. O, žinoma, turi daug laiko mąstyti, tobulinti manieras, tavo liežuvis kaskart darosi vis aštresnis. Bet kartais aš pagalvoju, kad mielai iškeisčiau savo iškalbą ar dailų elgesį į žmogų, kuris sutiktų praleisti su manim trisdešimt gyvenimo metų.
Jie gėrė arbatą.
— Tai kad užplūdo graudulys, — geraširdiškai nusišypsojo mis Lumis. — Dabar pakalbėkime apie jus. Jums — trisdešimt vieneri ir jūs dar nevedęs?
— Galiu jums paaiškinti kodėl, — atsakė Bilis. — Moterys, kurios elgiasi, galvoja ir kalba kaip jūs, yra retenybė.
— Ką jūs! — prabilo ji rimtai. — Nenorėkit, kad jaunos moterys kalbėtų kaip aš. Tai ateina su metais. Jos dar per jaunos, tai viena. O antra, dauguma vyrų, kai tik pajunta moterį turint bent kruopelę proto; bėga nuo jos kaip įgelti. Jūs, be abejo, buvote sutikę nemaža galvotų moterų, tik joms pasisekė nuslėpti nuo jūsų savo protą. Norint surasti retesnį vabalą, reikia gerai pašniukštinėti aplink, pakiloti lentas. Jie vėl nusijuokė.
— Aš, turbūt, liksiu senas įkyrus viengungis, — pasakė jis.
— Ne, ne, jokiu būdu! Padarytumėte didžiausią klaidą. Ir šiandien jums nereikėtų čia sėdėti. Šita gatvė baigiasi egiptietiška piramide. Piramidės labai gražios pažiūrėti, bet mumijos — menkas pašnekovas. Kur jūs norėtumėte nuvažiuoti, ką žadate nuveikti per savo gyvenimą?
— Norėčiau pamatyti Stambulą, Port-Saidą, Nairobį, Budapeštą. Parašyti knygą. Surūkyti galybę cigarečių. Nukristi nuo uolos, bet pusiaukelėje užsikabinti už medžio. Norėčiau, kad į mane vidurnaktį šautų keletą kartelių kur nors Maroke, tamsioje alėjoje. Noriu mylėti gražią moterį.
— Atrodo, kad visų jūsų norų negalėsiu išpildyti, — pasakė mis Lumis. — Bet aš nemažai keliavau ir galiu jums papasakoti apie daugelį šių vietų. O jeigu teiktumėtės šiąnakt apie vienuoliktą prabėgti per veją priešais mano namus, aš, jei dar nemiegosiu, galiu pykštelėti į jus iš Pilietinio karo laikų patrankos. Ar tai patenkins jūsų vyrišką nuotykių troškimą?
— Puikiausiai!
— Kur jūs norėtumėte pirmiausia nukeliauti? Galiu jus nugabenti, aš moku kerėti. Tik panorėkite. Į Londoną? Kairą? A, jūsų veidas nušvito. Gerai, vykstame į Kairą. Tik atsipalaiduokite. Prisikimškite pypkę šito malonaus tabako ir patogiai įsitaisykite.
Jis atsilošė, užsidegė pypkę ir vos šypsodamasis, viską pamiršęs, pasiruošė klausytis, o ji pradėjo pasakoti.
— Kairas...
Praėjo valanda, dvelktelėjusi Egipto dykumų vėjais, alėjomis, sužėrėjusi pasakiškais brangakmeniais. Švietė auksinė saulė, Nilas plukdė savo drumzlinus vandenis, o labai jauna, judri mergina piramidės viršūnėje juokdamasi šaukė jį iš šešėlio į saulę, ir jis kopia. Štai ji ištiesia jam ranką, padeda užlipti ant paskutinio laiptelio... o paskiau jie juokdamiesi
risnoja ant kupranugario prie išsitiesusio milžiniško sfinkso. O vėlai naktį čiabuvių kvartale tinksi maži plaktukai į bronzą, sidabrą, girdėti nepažįstamų styginių instrumentų muzika, plaukianti vis tolyn ir tolyn...
Viljamas Foresteris atmerkė akis, Mis Helena Lumis nutilo, ir jie atsidūrė vėl Grintaune, sode, labai suartėję, tarsi visą gyvenimą būtų vienas kitą pažinę, o arbata sidabriniame arbatinuke ataušo, bandelės apdžiūvo pavakario saulėje. Jis atsiduso, atsitiesė ir vėl atsiduso.
— Niekad dar man nebuvo taip gera.
— Ir man.
— Bet aš jus gaišinu. Man reikėjo dar prieš valandą išeiti.
— Ką jūs, man kiekviena minutė buvo maloni. Bet koks jums įdomumas sėdėti su kvaištelėjusia sene?..
Bilis Foresteris vėl išsitiesė kėdėje ir pro nuleistus vokus pažvelgė į ją. Prisimerkė, palikdamas tarp blakstienų tik siaurutėlį plyšelį. Vos vos palenkė galvą į vieną pusę, paskui į kitą.
— Ką jūs čia išdarinėjate? — ji pasijuto nejaukiai. Jis nieko neatsakė, bet nenuleido nuo jos akių.
— Jeigu mokėsi žiūrėti, — murmėjo jis, — prisitaikysi, pasitelksi vaizduotę... — O pats galvojo: nepastebėsi raukšlių, iš-trinsi laiko pėdsakus, numesi metų naštą.
Staiga jis krūptelėjo.
— Kas atsitiko? — paklausė ji.
Viskas dingo. Jis atmerkė akis, tikėdamasis dar kartą išvysti savo viziją, bet apsiriko. Jam reikėjo sėdėti kaip sėdėjo, atsilošus, atsipalaidavus, blakstienomis švelniai tušuoti laiko braižą.
— Tegul ir akimirką, bet aš ją mačiau, — pasakė jis.
— Ką tokią?
Gulbę, jis pagalvojo, o jo lūpos, matyt, be garso tai pasakė.
Ji atsisėdo tiesiai lyg įbesta. Jos rankos tarsi sustingo ant
kelių. Akyse, įsmeigtose į jį, tvenkėsi ašaros. Bilis sumišo.
— Atleiskit, — pralemeno jis, — aš labai atsiprašau.
— Nieko. — Ji sėdėjo sustingus, neliesdama nei veido, nei akių; sudėtos viena ant kitos rankos gulėjo ant kelių. — Jūs geriau dabar eikite. Taip, rytoj galite ateiti, bet dabar, prašau, eikite ir nieko daugiau nekalbėkite.
Jis nuėjo per sodą, palikęs ją prie stalo, ant kurio jau krito šešėlis. Atsigręžti neišdrįso.
Praėjo keturios, aštuonios dienos, dvylika dienų. Jinai vis kvietėsi jį arbatos, vakarienės, priešpiečių. Drauge jie praleisdavo ištisas popietes sode, kalbėdami apie meną, literatūrą, apie gyvenimą, visuomenę ir politiką. Valgė ledus, keptus balandžius ir gėrė gerą vyną.
— Aš niekad nepaisau plepalų, — pasakė ji kartą. — O žmonės plepa dabar, tiesa?
Jis nejaukiai pasimuistė.
— Taip ir maniau. Moterį visada lengva apkalbėti, net jeigu jai devyniasdešimt penkeri.
— Tai gal man liautis vaikščiojus pas jus?
— Ne, ką jūs! — sušuko ji, bet tuoj susivaldė ir ramesniu balsu pridūrė: — Jūs ir pats žinote, kad taip nepadarysite. Juk ir jums visai nesvarbu, ką kas tauškia, tiesa? Bent kol mes patys žinome, kad čia nėra nieko.
— Žinoma, kad nesvarbu, — patvirtino jis.
— Na, o dabar, — ji atsilošė, — tęskime mūsų žaidimą. Kur keliausime šį kartą? Į Paryžių? Norite?
— Į Paryžių, — linktelėjo jis.
— Dabar 1885 metų vasara, ir mes lipame į laivą Niujorko uoste, — pradėjo ji. — Čia mūsų lagaminai, čia bilietai, o ten horizonto linija. Štai mes jau jūroje. Artinamės prie Marselio...
Ji stovi ant tilto, žiūri į skaidrius Senos vandenis, staiga ir jis atsiranda šalia jos, ir jie drauge žvelgia žemyn, į bėgančią vilnimis vasarą. Baltuose tarsi lelija jos pirštuose taurė aperityvo, o čia ir jis lenkiasi prie jos, susidaužia taurėmis. Jis mato save Versalio veidrodinėse sienose, rūkstančiuose Stokholmo dokuose smorgasbords, jie kartu skaičiuoja kirpėjų iškabas prie Venecijos kanalų. Viską, ką ji kažkada matė viena, jie dabar vėl išvydo drauge.
Rugpjūčio viduryje, vakarėjant, jie sėdėjo ir žiūrėjo į vienas kitą.
— Ar pastebite, — prabilo jis, — kad aš pas jus buvoju beveik kasdien jau trečia savaitė?
— Negali būti!
— Man tai didžiausias malonumas.
— Taip, bet aplink tiek jaunų mergaičių...
— Bet jos neturi nei jūsų proto, nei jūsų gerumo, nei sąmojo!
— Niekai! Gerumas ir protas ateina su senatve. Kai esi dvidešimties metų, kur kas įdomiau būti beširdei ir lengvabūdei. — Ji nutilo ir atsiduso. — O dabar aš jums užduosiu nekuklų klausimą. Atsimenate, kai mes pirmą kartą susitikome vaistinėje, jūs sakėte, kad kažkada... na, aš jums patikau. O paskui niekad daugiau apie tai nebeužsiminėt. Taigi, esu priversta pati jūsų prašyti, kad paaiškintumėt.
Bilis visai pasimetė.
— Kad man nepatogu, — bandė protestuoti.
— Nieko, nieko, pasakokit!
— Kartą, prieš daug metų, aš mačiau jūsų fotografiją.
— Aš niekad nesifotografuoju!
— Tai labai sena fotografija, daryta, kai jums buvo dvidešimt metų.
— A, šita! Su ja tikra komedija. Kiekvieną kartą, kai aš paaukoju pinigų labdarybei ar nuvažiuoju į balių, jie ištraukia tą fotografiją ir Įdeda į laikraštį. Visas miestas juokiasi. Netgi aš pati.
— Laikraštis labai negražiai elgiasi.
— Nė kiek! Aš jiems pasakiau: jei jums reikia mano fotografijos, imkite tą, darytą 1853 metais. Tegul prisimena mane tokią. Ir, vardan dievo, pašarvokite mane uždengtame karste,
— Aš jums viską papasakosiu, - Bilis Foresteris sukryžiavo rankas ir pasižiūrėjo į jas; kurį laiką jis tylėjo. Jis galvojo apie fotografiją ir aiškiai matė ją prieš akis. Čia, šiame sode, kaip tik laikas smulkiai prisiminti tą fotografiją, pagalvoti apie Heleną Lumis, jauną ir gražią, pirmą kartą pozuojančią fotografui. Jis mąstė apie jos romų, kukliai besišypsantį veidą,
Tai pavasario veidas, vasaros veidas, dvelkiantis kvapaus dobilo šiluma. Lūpos — raudoni granatai, akys — vidurdienio dangus. Palietęs jos veidą, pajustum tą visad naują jausmą, kuris apima ankstyvą gruodžio rytą, kai atidarai langą ir ištiesi ranką pirmoms baltoms lengvutėms snaigėms, tyliai ir nelauktai krintančioms iš nakties. Ir visa tai — tas šilumos dvelkimas, pavasario švelnumas — įamžinti viename fotografijos stebuklų, kurio negali sugriauti netgi nesiliaujantis laikrodžio rodyklių bėgsmas; šios pirmos baltos vėsios snaigės niekad neištirps, jos gyvens tūkstančius vasarų.
Tokia buvo fotografija, taip jis pažino mis Heleną Lumis. Prisiminęs viską kuo smulkiausiai, matydamas ją prieš akis, Bilis Foresteris prakalbo:
— Kai aš pirmą kartą išvydau tą kuklią jūsų fotografiją su paprasta šukuosena, man nė į galvą neatėjo, kad ji daryta taip seniai. Laikrašty buvo parašyta, kad Helena Lumis atidarys balių rotušėje. Aš išsikirpau fotografiją iš laikraščio ir visą dieną nešiojausi. Buvau pasišovęs eiti į balių. Bet pavakary kažkas pamatė mane žiūrint į fotografiją ir papasakojo, kad tą gražuolės nuotrauką kasmet deda į laikraštį, bet ji daryta labai seniai. Ir pasakė, kad nėra ko su ta fotografija eiti į balių jūsų ieškoti.
Gerą minutę jie sėdėjo tylomis. Pagaliau jis žvilgtelėjo jai į veidą. Mis Lumis žiūrėjo į tolimiausią sodo sieną, apsiraizgiusią rausvomis rožėmis. Nesuprasi, ką ji galvoja. Jos veidas nesakė. Mis Lumis truputį pasisupo krėsle, paskui tyliai paklausė:
— Gal dar arbatos išgersime? Prašom.
Jie sėdėjo, siurbčiodami arbatą. Paskiau mis Lumis palinko į priekį ir patapšnojo jam ranką.
— Ačiū.
— Už ką?
— Už tai, kad norėjote ieškoti manęs baliuje, už tai, kad išsikirpote mano fotografiją, už viską. Dar kartą labai jums dėkoju.
Jie vaikštinėjo sodo takeliais.
— O dabar mano eilė, — prakalbo ji. — Atsimenate, aš minėjau jauną vyriškį, su kuriuo draugavau prieš septyniasdešimt metų? Dabar jau koks penkiasdešimt metų, kai jo nėra gyvo, bet, kai dar buvo visai jaunas ir labai gražus, jis kiauras dienas prajodinėdavo ant arklio, o vasaros naktimis trankydavosi už miesto po pievas ir laukus. To nutrūktgalvio žiemą vasarą įdegęs veidas tryško sveikata, rankos būdavo amžinai nubraižytos, dūmijo jis kaip kaminas ir vaikščiojo taip, kad, atrodė, tuoj pradės skristi; neišbūdavo ilgiau jokiame darbe, mesdavo, kada tik jam patikdavo, o vieną gražią dieną pabėgo jis ir nuo manęs, nes buvau dar už jį didesnė padūkėlė ir negalėjau net pagalvoti apie ramų šeimyninį gyvenimą. Taip viskas baigėsi. Niekad nepagalvojau, kad vėl kada nors jį gyvą pamatysiu. Bet jūs gyvas, jūs barstote pypkės pelenus visur, kaip ir jis, jūs toks pat nerangus ir kartu grakštus, ir aš žinau viską iš anksto, ką jūs darysite, o kai padarote, vis tiek nustembu. Pasakojimai apie įsikūnijimą kituose asmenyse mane visada linksmino, bet kurią čia dieną pagalvojau: o jei aš jus gatvėje pašaukčiau „Robertai, Robertai!" — ar Viljamas Foresteris atsigręžtų?
— Nežinau, — atsakė jis.
— Ir aš nežinau. Todėl gyvenimas ir yra toks įdomus.
Baigėsi rugpjūtis. Pirma vėsi rudens banga lėtai nuvilnijo per miestą, ir kiek nublanko žaluma, o paskiau suliepsnojo skaisčiomis varsomis medžiai, margai nusidažė kalvos, pagelto kviečių laukai. Dienos slinko įprasta tvarka, vienodai kartojosi, nelyginant mokinio dailiai išvedžiotų tų pačių raidžių eilutės.
Vieną rugsėjo popietę Viljamas Foresteris, ateidamas per sodą, pamatė mis Heleną Lumis, sėdinčią prie arbatos staliuko ir kažką labai atidžiai rašančią.
Ji padėjo į šalį plunksną ir rašalą.
— Rašiau jums laišką, — pasakė ji.
— O aš atėjau, ir jums nebereikės vargti.
— Ne, tai ypatingas laiškas. Pažiūrėkite. — Ji parodė žydrą voką, uždėjo ant jo antspaudą ir stipriai prispaudė. — Įsidėmėkite, kaip jis atrodo. Kai jį gausite, žinokite, kad manęs jau nebėra gyvųjų tarpe.
— O, nekalbėkite taip!
— Sėskite ir klausykitės. Jis atsisėdo.
— Mano brangus Viljamai, — prabilo ji, sėdėdama skėčio šešėlyje. — Už keleto dienų aš mirsiu. Ne, — ji ištiesė ranką, — patylėkite. Aš nebijau. Kai gyveni taip ilgai, prarandi ir baimės jausmą. Niekad savo gyvenime nemėgau omarų, tikriausiai, todėl, kad jų niekad nebuvau ragavusi. Per savo aštuoniasdešimtą gimtadienį nusprendžiau paragauti. Nepasakyčiau, kad juos dabar labai mėgstu, bet jau žinau jų skonį ir nebebijau. Manau, ir su mirtimi bus kaip su omaru, — aš galėsiu su ja susitaikyti. — Ji mostelėjo ranka. — Na, bet gana apie tai. Svarbiausia, kad aš jūsų daugiau nebepamatysiu. Jokių pamaldų nebus. Man atrodo, kad moteris, peržengusi šį amžinybės slenkstį, turi tokią pat teisę į vienumą, kaip ir moteris, pasitraukusi nakčiai į savo kambarį.
— Niekas negali žinoti, kada mirs, — pagaliau pratarė jis.
— Viljamai, penkiasdešimt metų aš stebiu dar senelio paliktą laikrodį prieškambaryje. Kai jį užsuka, galiu pasakyti, kurią valandą jis sustos. Taip ir su senais žmonėmis. Jie jaučia mechanizmą lėtėjant ir gali pasakyti, kada švytuoklė sustos. Dėl dievo, nežiūrėkite taip į mane, nežiūrėkite!
— Aš kitaip negaliu, — atsakė jis.
— Mums visą tą laiką buvo labai gera, tiesa? Tie mūsų pokalbiai kas dieną, juk taip nuostabu. Tokį bendravimą galėtų apibūdinti dažnai vartojamas ir nuvalkiotas pasakymas „dvasinė giminystė". — Mis Lumis vartė žydrąjį voką rankose. — Ji ir yra meilės esmė, nors kartais kūnas ir atsisako tai pripažinti. Kūnas gyvena tik sau, tik tam, kad gertų, valgytų ir lauktų nakties. Tai nakties paukštis. O dvasia, Viljamai, yra saulės pagimdyta ir turi per žmogaus gyvenimą viską matančiomis ir suvokiančiomis akimis išbudėti tūkstančių tūkstančius valandų. Ar galima kūno, to pasigailėtino, save įsimylėjusio nakties sutvėrimo egzistavimą lyginti su saulės ir proto nušviestu dvasiniu gyvenimu? Nežinau. Tik žinau, kad atsiskleisdavo jūsų dvasinis pasaulis ir mano, ir tos popietės buvo gražiausios mano gyvenime. Dar daug galėčiau apie tai pasakyti, bet atidėsim kitam kartui.
— Atrodo, kad mes turim ne kažin kiek laiko.
— Taip, bet gal mes susitiksime kitą kartą. Laikas yra toks keistas dalykas, o gyvenimas — dar keistesnis. Žiūrėk, nukrito koks sraigtelis, ratas ne taip pasisuko, ir žmonių gyvenimai susiduria tai per anksti, tai per vėlai. Vienas dalykas aišku, kad aš per ilgai gyvenau. O jūs gimėte arba per anksti, arba per vėlai. Laikas iškrėtė mums bjaurų pokštą. O gal tai man bausmė už jaunystės paikumą? Gal kitą kartą ratas pasisuks į deramą pusę. O šiuo metu jums reikia susirasti gerą mergaitę, vesti ir laimingai gyventi. Bet jūs turite man prižadėti vieną dalyką.
— Viską padarysiu.
— Prižadėkite negyventi iki gilios senatvės, Viljamai. Jei jums pasiseks, atsisveikinkite su šiuo pasauliu, nesulaukęs penkiasdešimties. Tai gali pareikalauti ir šiek tiek pastangų. Bet vis tiek patariu ilgai nedelsti, nes kas gali žinoti, kada kita Helena Lumis vėl pasirodys. Tik pagalvokite, kaip būtų baisu, jeigu jūs, jau visai pasenęs, iškaršęs, eitumėte kokią 1999-jų metų popietę Mein-stritu ir pamatytumėte mane, dvidešimt vienerių metų mergaitę! Ir vėl viskas apsiverstų aukštyn kojom. Nemanau, kad mūsų popietės, nors ir labai malonios, ilgesnį laiką tvertų. Vienai draugystei pakanka tūkstančio galonų arbatos ir penkių šimtų bandelių. Taigi maždaug už dvidešimt metų jums jau reiktų susirgti plaučių uždegimu.
Juk aš nežinau, kiek jus ten pralaikys aname pasaulyje. Gal net labai greitai sugrąžins atgal. Bet aš, Viljamai, padarysiu tikrai viską, ką galėsiu. Ir jeigu viskas susiklostys kaip dera, žinote, kas gali atsitikti?
— Kas?
— Vieną popietę, tarkim 1985 ar 1990 metais, jaunas vaikinas, koks nors Tomas Smitas ar Džonas Grinas, eidamas gatve, užsuka į vaistinę ir užsisako ypatingų ledų porciją. O netoli sėdi jauna, jo metų mergaitė, ir, kai ji išgirsta ledų pavadinimą, kažkas įvyksta. Nežinau, kas ir kaip. Mergaitė tuo labiau nieko nesupranta, nežino ir vaikinas. Tik tas ledų pavadinimas juos suartina, ir jiems labai gera. Jie kalbasi. Paskui susipažinę jie jau drauge išeina iš vaistinės.
Ji nusišypsojo Viljamui.
— Štai koks dailus vaizdelis, bet jūs atleiskite senutei už tokią salstelėjusią kūrybą. Telieka šis paikas svaičiojimas jums atminimui. O dabar pakalbėkime apie ką nors kita. Na, apie ką? Ar dar liko pasaulyje vieta, kurios mes neaplankėme? Buvome Stokholme?
— Taip, gražus miestas.
— O Glazgove? Irgi? Tai kur tada keliausime?
— O kodėl mums nepabuvoti Ilinojo Grintaune? — pasiūlė Bilis. — Mes nė karto nevaikštinėjome po savo gimtąjį miestą drauge.
Ji atsilošė krėsle, jis taip pat, ir ji tarė:
— Aš jums geriau papasakosiu, koks buvo mūsų miestas seniau, tada, kai man buvo tik devyniolika metų...
Žiemos vakaras; ji skraido su pačiūžomis mėnesienoje išblyškusiu tvenkinio ledu, o jos šešėlis, kažką šnabždėdamas, vejasi iš paskos. O dabar miestas vasaros naktį, pritvinkęs karščio, deginančio skruostus, širdį, o aplinkui žybčioja jonvabalių ugnelės. Paskui girdėti, kaip stūgauja spalio naktis už lango, ir ji dainuodama virtuvėje minko tešlą saldainiams, o štai ji bėga samanotu upės krantu, pavasario naktį už miesto nardo giliuose, šiltuose granitinio baseino vandenyse, paskui sužėri Liepos ketvirtosios fejerverkai, nutvieksdami tai
raudona, tai žydra, tai balta ugnimi dangų ir žmones verandose, ir jos veidas ryškiai spindi tarp kitų veidų, gęstant paskutinei raketai.
— - Ar jūs visa tai matote? — paklausė Helena Lumis. — Ar matote mane ten, su jais?
— Taip, — atsakė Viljamas Foresteris, neatmerkdamas akių, — aš jus matau.
— O paskui, — tęsė ji, — paskui...
Popietė pavirto vakaru, sutemos greitai tirštėjo, o jos balsas sode vis skambėjo, ir praeiviai už tvoros, kad ir per gerą atstumą, galėjo jį girdėti — tylų tylų it drugelio sparnų plazdėjimas.
Po dviejų dienų, kai atėjo laiškas, Viljamas Foresteris sėdėjo už rašomojo stalo savo kambaryje. Daglas atnešė jį į viršų ir padavė Biliui su tokia veido išraiška, tarsi žinotų, kas ten parašyta.
Viljamas Foresteris pažino žydrąjį voką, bet neatplėšė. Lyg niekur nieko įsidėjo jį į marškinių kišenę, kiek pažiūrėjo į berniuką ir galop tarė:
— Eime, Daglai, aš vaišinu.
Jie ėjo beveik nekalbėdami; ir Daglas jautė, kad reikia patylėti. Ruduo, kurį laiką rodęs savo jėgą, buvo aprimęs. Sugėrusi debesis ir nušvietusi metalinį dangų, vėl viešpatavo vasara. Jie įėjo į vaistinę ir susėdo už marmurinio prekystalio. Viljamas Foresteris išsiėmė laišką, pasidėjo priešais save, bet neatplėšė.
Jis pažiūrėjo pro langą į geltoną saulės šviesą ant asfalto, ant žalių užuolaidų, į žėrinčias auksines vitrinos raides kitoje gatvės pusėje, paskiau įsmeigė akis į kalendorių ant sienos. 1928 metai, rugpjūčio 27 diena. Jis žvilgtelėjo į laikrodi ant rankos ir pajuto, kad širdis beveik liovėsi plakusi, o ilgoji laikrodžio rodyklė sustojo vietoj. Amžiams sustingo kalendoriuje ta diena, ir prikalta danguje saulė nekrypo į vakarus. Virš galvos dūzgiantys ventiliatoriai gainiojo šiltą orą. Kelios moterys juokdamosi praėjo pro atviras duris, bet jis jų nematė — žiūrėjo į miesto tolius ir į teismo bokšto laikrodį. Pagaliau jis atplėšė laišką ir ėmė skaityti.
Lėtai pasisuko su kėde. Kelis kartus be balso, tik judindamas lūpas, pakartojo žodžius, kol pagaliau ištarė juos garsiai.
— Citrininiai ledai su vanile, — pasakė jis. — Citrininiai ledai su vanile.

•
DAGLAS, TOMAS IR ČARLIS, SUNKIAI ALSUODAMI, ėjo saulėta gatve.
— Tomai, pasakyk man teisybę.
— Kokią teisybę?
— Ar būna kada nors laiminga pabaiga?
— Būna; šeštadienio dieninių seansų pabaiga visada laiminga.
— Ten tai taip, o gyvenime?
— Galiu tik apie save pasakyti, Dagai. Man baisiai gera, kai vakare einu gulti. Vadinasi, kartą per dieną tikrai sulaukiu laimingos pabaigos. Kitą rytą tave gali ištikti kažin kokios bėdos. Bet man užtenka prisiminti, kad vakare eisiu gulti ir ramiai kiek pagulėsiu, ir vėl viskas gerai.
— Bet aš turiu galvoje misterį Foresterį ir senąją mis Lumis.
— Čia jau nieko nebepadarysi, juk ji mirė.
— Žinau! Bet ar tau neatrodo, kad čia ne viskas taip, kaip reikia?
— A, tu apie misterį Foresterį, įsivaizduojantį, kad ji tokio pat amžiaus, kaip fotografijoje, ir ją, trilijono metų senumo? Ne, gerbiamasis pone, tai buvo nuostabu!
— Viešpatie, kas nuostabu?
— Pastarosiomis dienomis misteris Foresteris man retkarčiais kai ką papasakodavo, ir, kai aš pagaliau viską perpratau, ėmiau bliauti kaip veršis. Nė pats nežinau kodėl. Ir jokiu būdu nieko nekeisčiau. Jeigu būtų buvę kitaip, ar mes kalbėtume dabar apie juos? Nė nepagalvotume! O, be to, aš mėgstu verkti. Kai gerai paverki, pasijunti, tarsi tau vėl išaušo rytas ir gali pradėti dieną iš naujo.
— Dabar man jau aiškiau.
— Juk ir tu mėgsti paverkti, tik neprisipažįsti. Išsiverki sau iki soties ir kaip naujai užgimęs. Štai tau ir laiminga pabaiga. Ir vėl norisi bėgioti gatvėmis, būti tarp žmonių. Va čia ir nutinka tai, ko labiausiai nesitiki. Kai misteris Foresteris viską apgalvos, supras, kad tai vienintelė išeitis, tada gerai paverks ir pajus, kad vėl atėjo rytas, nors būtų ir penkta valanda po pietų.
— Man tai nepanašu į laimingą pabaigą.
— Gerai naktį išsimiegoti arba pabliauti dešimtį minučių, arba suvalgyti gerą šokoladinių ledų porciją, arba viskas kartu — yra geriausias vaistas nuo visų negandų, Dagai. Jūs klausėtės medicinos daktaro Tomo Spoldingo.
— Na, užsičiaupkite, — pasakė Čarlis. — Mes jau beveik atėjome.
Jie pasuko už kampo.
Viduržiemį jie ieškodavo vasaros pėdsakų ir rasdavo jų rūsiuose, krosnyse ar laužuose, naktį uždegtuose ant užšalusio tvenkinio — čiuožyklos — krantų. Dabar, vasarą, jie žvalgėsi bent mažyčio gabalėlio užmirštos žiemos.
Už kampo gaivi vėsa padvelkė į juos, tarsi smulkus lietus iš didžiulio plytinio pastato, kai jie skaitė atmintinai žinomą užrašą, bylojantį, kad surado tai, ko ieškojo:
VASAROS LEDAS
Vasaros ledas vasaros dieną! Jie juokdamiesi kartojo tuos žodžius ir priėjo arčiau, norėdami geriau pamatyti, kas dedasi milžiniškame urve, kur amoniako garuose ir kristaliniuose lašuose snaudė seniai iškritęs, bet neužmirštas sausio sniegas, riogsojo didžiuliai penkiasdešimties, šimto ar, ko gero, dviejų šimtų svarų lediniai luitai, tikri aisbergai.
— Na? — atsiduso Čarlis Vudmenas. — Ko daugiau gali žmogus norėti?
Berniukai stovėjo akinančioje saulės šviesoje, o į juos dvelkė žiemos alsavimas ir kvapas šlapių medinių pastolių, skęstančių vaivorykštės spalvomis mirgančioje migloje, kuri sklido iš ledą gaminančių mašinų.
Jie čiulpė varveklius ir taip užgėlė pirštus, kad gavo įsi-vynioti į nosines ir čiulpti per audeklą.
— Tas ledo dvelkimas, tas rūkas aplink, — sušnibždėjo Tomas. — Atsimenate pasaką „Sniego karalienė"? Niekas dabar tokiais dalykais; kaip Sniego karalienė, nebetiki. Taigi nieko nuostabaus, jeigu ji atbėgus čia ir pasislėpė.
Jie žiūrėjo, kaip garai kyla aukštyn ir driekiasi ilgomis šaltų dūmų juostomis.
— Ne, — atsiliepė Čarlis. — Žinote, kas čia gyvena? Tik jis, tas, apie kurį pagalvojus ima krėsti šiurpas. — Ir pašnabždomis ištarė: — Naktinis.
— Naktinis?!
— Čia jis gimė, išaugo ir dabar gyvena. Tomai, juk čia amžina žiema, amžinas šaltis, ar ne, Dagai? Štai todėl mes ir pradedam drebėti net karščiausiomis naktimis. Čia dargi juo trenkia. Niekas šito, po šimts, neužginčys. Argi neužuodžiate? Naktini!.. Naktini!..
Tamsoje kunkuliavo migla ir garai. Tomas sukliko.
— Nieko baisaus, Dagai, — išsišiepė Čarlis. — Aš tik užkišau varveklį Tomui už apykaklės.

•
TEISMO LAIKRODIS IŠMUŠĖ SEPTYNIS KARTUS. DŪŽIŲ aidas pamažu išblėso.
Šiltos vasaros sutemos tirštėjo mažame Ilinojo užkampio miestelyje, atsitvėrusiame nuo viso pasaulio upe, mišku, pieva ir ežeru. Šaligatviai dar tebesvilino padus. Parduotuvės užsidarinėjo, gatvėse driekėsi vis ilgesni šešėliai. Virš miesto du mėnuliai: vienas, keturveidis laikrodis, žiūrėjo keturiomis kryptimis į naktį, iškilęs virš juodo, iškilmingo teismo pastato, kitas, tikrasis, šviesdamas tamsoje blausiu sidabru, tekėjo iš rytų.
Vaistinėje, aukštai palubėje, šnibždasi ventiliatoriai, Rokoko stiliaus verandų šešėliuose sėdi nematomi žmonės. Retkarčiais sužėri raudonos cigarų ugnelės. Tinklinės durys pokši, girgžda vyriai. Vasaros naktį purpuriniu gatvės grindiniu bėga Daglas Spoldingas, įkandin jo — šunys ir berniukai.
— Labas, mis Lavinija!
Berniukai nukūrė toliau. Lavinija Nebs tingiai pamojavo jiems iš paskos. Ji sėdėjo visai viena, baltuose pirštuose aukšta vėsaus limonado taurė, kurią laikė prie lūpų siurbčiodama, kažko laukdama.
— Štai ir aš!
Ji atsigręžė ir išvydo ant verandos laiptelių Fransiną, visą baltai apsirėdžiusią, dvelkiančią cinijomis ir dedešvomis.
Lavinija Nebs užrakino duris ir, palikusi neišgertą limonadą verandoje, tarė:
— Kokia pasitaikė graži naktis eiti į kiną. Jos nuėjo gatve.
— Merginos, kur jūs? — šūktelėjo mis Ferna ir mis Robertą iš savo verandos.
— Į „Elitą" žiūrėti filmo su Čarliu Čaplinu, — atsiliepė pro minkštą tamsą Lavinija.
— Ne, tokią naktį mūsų iš namų neišviliosi, — suspigo mis Ferna.— Kaip tik tokiomis naktimis Naktinis ir smaugia moteris. Užsirakinsime ir su ginklu sėdėsime namie.
— Kokia nesąmonė!
Lavinija girdėjo, kaip senutės užtrenkė ir užrakino duris, o ji plaukė pirmyn, mėgaudamasi šiltu vasaros nakties alsavimu, sklindančiu nuo įkaitusių šaligatvių. Atrodė, lyg eitum kieta šviežiai iškeptos duonos pluta. Karštis slinko aukštyn kojomis, lindo po suknele, bet nebuvo nemalonu.
— Lavinija, tu juk netiki visais tais tauškalais apie Naktinį?
— Toms moterėlėms tai tik liežuviais malti.
— O visgi Hetę Makdolis kažkas nužudė prieš du mėnesius, Robertą Feri prieš mėnesį, o dabar dingo Elizabeta Remzel...
— Galiu lažintis, kad ta kvailelė Hetė Makdolis pabėgo su kokiu komivojažeriu.
— O kaip tada su kitomis? Sako, jas rado pasmaugtas, su iškištais liežuviais.
Jos sustojo prie daubos, dalinančios miestą į dvi dalis. Užpakalyje namų žiburiai, muzika, priekyje — praraja, tamsa, jonvabaliai, drėgmė.
— Gal mums šiandien nereikėjo eiti į kiną? — tarė Fransina. — O jeigu Naktinis mūsų jau tyko ir pasmaugs? Nepatinka man ta dauba. Tik pažiūrėk!
Lavinija pasižiūrėjo į daubą, kuri lyg dinamo mašina be perstojo dūzgė dieną naktį: kažkas ten šnarėjo, šmižinėjo, cypavo, ten virė gyvūnų, vabzdžių, augalų gyvenimas. Iš daubos tarsi iš šiltnamio smelkėsi šuto, vandens išplauto skalūno, lakiojo smėlio tvaikas. Juodoji dinamo mašina vis dūzgė, o skraidantys jonvabaliai žybčiojo tamsoje lyg elektros kibirkštys.
— Man tai nereikės šiąnakt vėlai grįžti per tą klaikią daubą, o tau, Lavinija, teks lipti tais laiptais ir per tiltą... O kas bus, jei ten tykos Naktinis?
— Nesąmonė! — atsakė Lavinija Nebs.
— Viena eisi, tik tavo žingsniai kaukšės. Vienui viena visą kelią iki namų! Lavinija, nejaugi tu nesijauti vieniša tame name?
— Senmergės mėgsta vienatvę. — Lavinija parodė ūksmingą karščiu dvelkiantį takelį į tamsą. — Eime čia, bus trumpesnis kelias.
— Man baisu.
— Dar anksti. Naktinis pasirodo daug vėliau.
Lavinija paėmė Fransiną už parankės ir nusivedė vingiuotu takeliu žemyn, kur čirškė žiogai, kurkė varlės ir šiltoje tyloje zyzė uodai. Saulės išdeginta žolė, spygliai raižė joms nuogas kulkšnis.
— Bėgam! — dusdama iš baimės, tarė Fransina.
— Ne!
Takelis pasisuko — ir jos išvydo...
Dainuojančios nakties glūdumoje, įkaitusių medžių šešėlyje, tarsi atsigulusi pasidžiaugti švelniomis žvaigždėmis ir maloniu vėjeliu, tįsojo Elizabeta Remzel, išskėstomis it grakštaus laivo irklai rankomis.
Fransina suspigo.
— Nerėk! — Lavinija apglėbė Fransiną, kuri, siaubo smaugiama, ėmė kūkčioti. — Tylėk, tylėk!
Elizabeta gulėjo, tarsi plūduriuodama vandenyje, mėnulio apšviestu veidu, plačiai atvertomis sustingusiomis akimis, iškišusi liežuvį.
— Ji negyva! — lemeno Fransina. — Oi, negyva, ji negyva! Lavinija supo tūkstančiai šiltų šešėlių, svirpliai čirškė, garsiai kvarkė varlės.
— Reikia pranešti policijai, — pagaliau pasakė ji.
— Apkabink mane, Lavinija, spauskis arčiau, man taip šalta, niekad gyvenime man nebuvo taip baisiai šalta!
Lavinija apglėbė Fransiną, o policininkai vaikščiojo po išdžiūvusią traškančią žolę, švysčiodami aplink žibintuvėliais, skambėjo sumišę balsai ir jau buvo beveik pusė devynių.
— Kaip gruodžio mėnesį. Labai praverstų megztinis, — pasakė Fransina užmerktomis akimis, įsikniaubusi į Laviniją.
— Damos dabar gali eiti, — tarė policininkas. — Bet prašyčiau rytoj ateiti pas mus į skyrių. Mums reikės dar šio to paklausti.
Laviniją ir Fransina paliko policininkus ir maršką, kuria buvo uždengta daubos žolėje gulinti nelaimingoji.
Lavinijos širdis smarkiai plakė, ją taip pat krėtė šaltis, sakytum, kas staiga būtų užkišęs už apykaklės sniego, o mėnulis jos suledėjusius pirštus prausė savo balta šviesa, ir jai dingtelėjo, kad visą laiką kalbėjo ji viena, o Fransina tik kūkčiojo priglaudusi.
— Gal reikia palydėti? — įkandin jų pasigirdo tolimas balsas.
— Ne, rasim kelią vienos, — atsakė Laviniją į tamsą ir ėjo toliau. Jos žengė pro kuždančią, šiušančią daubą, pritvinkusią įvairiausių šnabždesių ir traškesių, o maža salelė šviesų, balsų ir žmonių, likusių tirti įvykio, vis labiau tolo.
— Niekad nebuvau mačiusi numirėlio, — prabilo Fransina. Laviniją žiūrėjo į savo laikrodį taip, tarsi laikrodis su riešu
būtų buvęs kažin kur, už tūkstančių mylių.
— Dabar tik pusė devynių. Pasiimsim Heleną ir eisim į kiną.
— Į kiną?! — Fransina krūptelėjo.
— Būtinai! Reikia apie tai negalvoti. Viską pamiršti. Jeigu dabar grįšime namo, ji mums visą laiką stovės prieš akis. Todėl mes eisime į kiną, lyg nieko nebūtų atsitikę.
— Laviniją, tu rimtai?
— Kuo rimčiausiai. Dabar mums reikia juoktis ir užsimiršti.
— Bet juk ten Elizabeta... tavo draugė... ir mano...
— Mes jai niekuo negalime padėti, o sau — galime. Eime!
Tamsoje jos pradėjo kopti akmenuotu takeliu, vingiuojančiu pakriauše. Ir staiga joms kelią pastojo Daglas Spoldingas — jis nieko aplink nematė, tik žiūrėjo žemyn į judančias šviesas ir lavoną ir klausėsi policininkų balsų.
Jis stovėjo sustingęs, išbalęs kaip kreida, nuleistomis rankomis, įsmeigęs akis žemyn, į daubą.
— Eik namo! — šūktelėjo Fransina. Jis negirdėjo.
— Ei, tu! — visa gerkle surėkė Fransina. — Eik namo, tučtuojau bėk iš čia, girdi! Bėk namo, namo, namo!
Daglas krūptelėjo ir pažvelgė į jas nieko nematančiomis akimis. Berniuko lūpos virpėjo. Jis kažką sumykė, paskui tylėdamas apsigręžė ir nubėgo. Tylėdamas jis bėgo tolimomis kalvomis į šiltą tamsą.
Fransina vėl pradėjo kūkčioti ir verkdama nuėjo su Laviniją Nebs.
— Na, pagaliau! Maniau, kad jus visai nebeateisite! — Helena Grir trypčiojo ant verandos laiptelių. — Jūs pavėlavote tik valandą, nieko sau, ar ne? Kas atsitiko?
— Mes... — pradėjo Fransina. Laviniją stipriai spustelėjo jos ranką.
— Žinai, patekom į baisų sąmyšį. Kažkas rado Elizabeta Remzel dauboje.
— Negyvą? Mirusią?
Laviniją linktelėjo. Helena aiktelėjo ir griebėsi ranka už gerklės.
— Kas ją rado?
Laviniją vėl tvirtai suspaudė Fransinai riešą.
— Nežinome.
Trys merginos stovėjo vasaros nakties tamsoje, žiūrėdamos viena į kitą.
— Man norisi eiti į namus ir užsirakinti visas duris, — pasakė pagaliau Helena.
Bet galų gale ji nuėjo tik apsivilkti megztinio, nes ją irgi ėmė krėsti šaltis, nors ir buvo šilta. Kai Helena dingo už durų, Fransina piktai sušnabždėjo:
— Kodėl, kodėl tu jai nepasakei?
- O kam ją jaudinti? — atsakė Lavinija. — Sužinos rytoj. Dar galybė laiko.
Trys merginos ėjo juodais medžiais užkleista gatve pro staiga užrakintus namus. Kaip visgi greitai pasklido žinia iš daubos, skrisdama iš namo į namą, nuo verandos į verandą, per vieną telefoną į kitą! Eidamos merginos jaučia žvilgsnius, sekančius jas pro užuolaidomis uždangstytus langus, girdi trinksint durų velkes, spragsint užraktus. Kaip pakito balzganas vakaras, kvepiantis ledais, tepalu nuo uodų, vakaras, ką tik skardėjęs nuo krykštaujančių vaikų, kuriuos dabar staiga atplėšė nuo žaidimų, suvarė į namus, užkabino langus ir duris, o gatvėse liko tirpstančių citrininių ir žemuoginių ledų liūgai, ledinukų popieriukai, pamesti vaikų, ką tik sužertų į kambarius.
Tvankiuose kambariuose, už bronzinių durų rankenų ir plaktukų, gūžiasi suprakaitavę žmonės. Beisbolo lazdos ir sviediniai išmėtyti tuščiose aikštelėse. Ant įkaitusių, garuojančių šaligatvių neužbaigtos balta kreida brėžti „klasės"... Sakytum kas prieš minutę būtų paskelbęs, kad atslenka baisaus šalčio banga.
— Mes tikros beprotės! Vaikštom tokią naktį! — tarė Helena.
— Naktinis neužmuš iš karto trijų, — atsakė Lavinija. — Kai mes visos drauge, nėra pavojaus. Be to, būtų per greitai — juk jis visad praleidžia kokį mėnesį nuo vienos žmogžudystės iki kitos...
Išsigandusius jų veidus uždengė šešėlis. Už medžių kažkas sujuodavo. Visos trys sukliko trimis skirtingais, šiurpiais balsais, sakytum kas būtų trenkęs iš visų jėgų į vargonų klaviatūrą.
— Che, sučiupau! — suriaumojo žmogysta ir šoko link jų. Jis išniro į šviesą kvatodamas. Atsirėmė į medį ir, baksnodamas pirštu į jų pusę, vėl ėmė juoktis.
— Ei! Prieš jus Naktinis! — pagaliau tarė Frenkas Dilonas.
— Frenkas Dilonas!
— Frenkas!
— Frenkai, — prabilo Lavinija, — jeigu tu dar kada imsi taip kvailioti, gausi iš ko nors kulką į kaktą!
— Kaip tau ne gėda! — Fransina prapliupo isteriškai raudoti.
Frenkas Dilonas liovėsi šypsojęsis.
— Na, jei taip, aš galiu atsiprašyti...
— Eik šalin! — atšovė Lavinija. — Argi negirdėjai apie Elizabetą Remzel? Ją ką tik rado negyvą dauboje. O tu čia bėgioji ir gąsdini moteris! Nedrįsk su mumis daugiau kalbėti!
— Bet palaukit...
Jos nuėjo. Jis patraukė iš paskos.
— Sakiau, drožk sau, misteri Naktini, ir gąsdink pats save. Eik, pasižiūrėk į Elizabetos Remzel veidą ir pamatysi, kaip visa tai juokinga. Labanakt!
Lavinija nusivedė merginas gatve, apgaubta medžiais ir žvaigždėmis; Fransina tebelaikė nosinę prie akių.
— Fransina, juk jis tik pajuokavo. — Helena pasisuko į Lavinija. — Ko ji taip rauda?
— Pasakysiu, kai ateisime į miestą. O dabar eime į kiną, ir viskas! Gana apie tai. Na, pirmyn, pasiruoškit pinigus, mes jau greit būsime!
Vaistinėje tvyrojo sušutęs oras, ir dideli mediniai ventiliatoriai varė jį į gatvę bangomis, atsiduodančiomis ir arnika, ir spiritu, ir limonadu.
— Prašom žalių mėtinių saldainių už penkis centus, — paprašė Lavinija šeimininko. Jo veidas, kaip ir visų, šį vakarą sutiktų pustuštėse gatvėse, buvo sustingęs ir išblyškęs. — Kad turėtume ką pakramtyti kine, — pridūrė Lavinija, kai šeimininkas, pakabinęs sidabriniu kastuvėliu, svėrė mėtinius saldainius.
— Kaip gražiai, merginos, jūs šį vakarą atrodote. O jūs, mis Lavinija, kai dieną buvote užėjus atsigerti limonado, atrodėte tokia šviežia, tokia graži, kad net vienas žmogus jumis susidomėjo.
— Taip?
— Čia toks vyras sėdėjo prie prekystalio. Kai jūs išėjote, jis ilgai žiūrėjo jums įkandin ir paskiau klausia: „Kas ji tokia?" — „Nagi, — sakau, — Lavinija Nebs, pati dailiausia miesto mergina." — „Tikrai gražuolė, — sako jis, — o kur ji gyvena?" — Čia šeimininkas sumišęs stabtelėjo.
— Jūs nepasakėte! — sušuko Fransina. — Jūs nepasakėte, kur ji gyvena, tiesa? Juk nepasakėte?!
— Matote, aš kažkaip nepagalvojau... ir pasakiau: „Parko gatvėje, žinote, ten, prie daubos." Taip tiesiog iš kalbos išėjo. Bet dabar, kai šį vakarą rado tą lavoną, man ir dingtelėjo į širdį, viešpatie, ką aš padariau! — Jis padavė maišiuką kur kas didesnį, negu reikėtų už penkis centus.
— Kvailys! — sušuko Fransina su ašaromis akyse.
— Atleiskite man. Bet gal čia nieko bloga.
Šeimininkas ir abi merginos žiūrėjo į Lavinija, nenuleisdami akių, O ši nieko nejautė, gal tik kažkokį gumulą gerklėje. Ji automatiškai ištiesė pinigus.
— Ne, ne, už tuos metinukus nieko neimsiu, — pasakė šeimininkas ir nusisukęs ėmė brazdinti kažkokius popierius.
— Na, man dabar aišku, kas reikia daryti! — Helena ryžtingai pasuko į duris. — Iššauksiu taksi ir visos važiuosime namo. Neturiu nė mažiausio noro paskui su policininkais ieškoti tavo lavono, Lavinija. Ne prieš gera tas žmogus apie tave klausinėjo. Manau, nenori, kad tave rastų negyvą dauboje?
— Tai buvo šiaip sau žmogus, ir tiek, — atsakė Lavinija, lėtai apsisuko ir pažvelgė į miestą.
— Frenkas Dilonas irgi žmogus, bet jis gali būti ir Naktinis. Dabar jos pastebėjo, kad su jomis nėra Fransinos, ir apsisukusios pamatė ją ateinant.
— Liepiau šeimininkui nupasakoti, kaip atrodė tas žmogus. Sako, nevietinis, apsirengęs tamsiu kostiumu. Kažkoks išblyškęs, liesas, — paaiškino ji.
— Mes visos pernelyg sudirgusios, — tarė Lavinija. — Ir aš nevažiuosiu jokiu taksi, jei jūs ir gautumėte. Jei man lemta būti sekančia auka, tebūnie taip. Gyvenime retai kada tenka širdžiai stipriau sutvaksėti, ypač kai tu trisdešimt trejų metų mergina, — tad nesistebėkite, jei aš niekur nenoriu slėptis. Ir, be to, kam tos kvailos kalbos: aš jokia gražuolė.
— Na ką tu, Lavinija, tu dabar gražiausia mergina mieste, kai Elizabetą...— Fransina užsikirto. — Tik tu perdaug išdidi su vyrais. Būtum kiek sukalbamesnė, tai seniai jau būtum ištekėjus!
— Nustok verkšlenti, Fransina. Štai ir kasa. Moku keturiasdešimt vieną centą ir einu žiūrėti Čarlio Čaplino. O jeigu judviem reikalingas taksi — prašom, važiuokite. Aš sėdėsiu kine viena ir grįšiu namo viena.
— Lavinija, tu iš proto išsikraustei! Mes neleisime tau taip kvailioti.
Jos nuėjo į kiną.
Pirmas seansas buvo pasibaigęs, ir blausiai apšviestoje salėje tik kur-ne-kur sėdėjo žmogus. Merginos pasirinko vietas salės viduryje, kur jas apgaubė senos politūros kvapas, ir sužiuro į kino direktorių, pasirodžiusį pro išblukusią raudono aksomo užuolaidą.
— Policija prašė mus šiandien baigti anksčiau, kad žmonės galėtų grįžti namo dar prieš vidurnaktį. Todėl mes nedemonstruosime priedų ir iš karto pradėsime nuo filmo. Seansas baigsis vienuoliktą valandą. Žiūrovams patariama eiti tiesiai namo, negaišuoti gatvėse.
— Čia mums taikoma, — sušnabždėjo Fransina. Šviesos užgeso. Ekranas atgijo.
— Lavinija, — sukuždėjo Helena.
— Ką?
— Kai mes ėjome į kiną, iš kitos pusės gatvę perėjo vyras tamsiu kostiumu. Jis ką tik dabar įėjo į salę ir atsisėdo už mūsų.
— Oi, Helena!
— Tiesiog už mūsų?
Visos trys viena paskui kitą atsisuko pasižiūrėti.
Užpakalyje, mirgančioje kraupioje sidabrinio ekrano šviesoje, jos išvydo blyškų veidą. Atrodė, kad čia, tamsoje, buvo susilieję visų vyrų veidai.
— Aš pašauksiu direktorių! — pakilo Helena. — Sustabdykite filmą! Uždekite šviesą!
— Helena, liaukis! — sušuko pakildama Lavinija.
Jos pastatė tuščius limonado stiklus ir juokdamosi liežuviais mėgino nubraukti ant lūpų pakibusius vanilinius ūsus.
— Matote, kaip apsikvailinome? — pasakė Lavinija. — Toks triukšmas dėl nieko. Ir kaip dabar nesmagu!
— Tai aš kalta, atleiskit, — tyliai tarė Helena.
Laikrodis dabar rodė pusę dvyliktos. Iš tamsios kino salės jos buvo išėjusios kartu su triukšmingu vyrų ir moterų srautu, skubiai besisklaidančiu į visas puses. Jos šaipėsi iš Helenos. Helena irgi bandė juoktis iš savęs.
— Helena, kai tu bėgai per salę ir šaukei „Uždekite šviesą!", norėjau skradžiai žemę prasmegti. Vargšas tas žmogus!
— Kino direktoriaus brolis iš Rasino!
— Aš jo atsiprašiau, — pasakė Helena, žiūrėdama į didžiulį ventiliatorių, kuris vis suko ir suko šiltą nakties orą, maišydamas vanilės, aviečių, mėtos ir karbolio kvapus.
— Nereikėjo mums čia gaišti su tais limonadais. Policija juk perspėjo...
— Galas nematė tos policijos! — nusijuokė Lavinija. — Aš nieko nebijau. Naktinis dabar už kažin kiek tūkstančių mylių. Jis greitai čia negrįš, o kai paskiau vėl pasirodys, policija jį sučiups, tik palaukit truputį. Juk filmas buvo puikus, tiesa?
— Gerbiamosios, laikas uždaryti vaistinę, — Šeimininkas užgesino šviesas, ir vėsi baltų koklių patalpa paskendo tyloje.
Gatvės buvo kaip iššluotos — nei automobilių, nei sunkvežimių, nei žmonių. Nedidelės krautuvės vitrinose dar degė ryškios šviesos, kur vaškiniai manekenai, iškėlę rožines vaškines rankas, demonstravo melsvai balta ugnimi žėrinčius briliantinius žiedus, o ant oranžinių vaškinių kojų — įvairiausių rūšių kojines. Įžūlios mėlyno stiklo manekenų akys sekė merginas, einančias tuščia tarsi upės dugnas gatve, o jų atvaizdai bangavo vitrinose it augalai tamsiame vandenyje.
— Kaip jūs manote, jeigu mes suriktume, ar jie ką nors darytų!
— Kas?
— Manekenai.
— Ak, Fransina!
Vitrinose stovėjo koks tūkstantis žmonių, sustingusių ir tylių, o gatvėje buvo tik jos trys, ir jas lydėjo tik kulniukų kaukšėjimas, kuris, atšokęs nuo parduotuvių fasadų kitoje gatvės pusėje, aidėjo lyg šūviai.
Blankiai mirgėjo raudonas neoninis užrašas, o, joms praeinant, suzyzė tarsi besibaigiantis vabzdys.
Priekyje tįsojo baltos, įkaitusios alėjos. Aukšti medžiai, kurių tik vešlios viršūnės šlamėjo vėjui pučiant, supo tris smulkutes merginas iš abiejų pusių. Iš teismo rūmų bokšto jos atrodytų lyg trys dagio pūkeliai.
— Pirma mes palydėsime tave, Fransina.
— Ne, aš jus palydėsiu.
— Nekvailiok. Tavo Elektrik Parkas labai iš kelio. Jei lydėsi mane, paskiau tau vienai reikės grįžti per daubą. Nupuls koks lapelis ant galvos, ir krisi negyva iš baimės.
— Aš galiu pas tave pernakvoti, — atsakė Fransina. — Juk pati dailiausia — tu!
Taip jos ėjo lyg trys pasitempę manekenai, plaukė per mėnulio šviesos jūrą, užliejusią vejas ir asfaltą. Lavinija stebėjo juodus medžius, slenkančius iš abiejų pusių, klausėsi draugių balsų, — jos tyliai kalbėjo ir dargi bandė juoktis, o naktis, atrodė, vis labiau skubėjo, paskiau ėmė bėgti, ir, lėtai joms einant, viskas kažkur lėkė tą išblyškusią ir deginančią kaip sniegas naktį.
— Uždainuokim, — pasiūlė Lavinija.
Jos pradėjo dainuoti „Šviesk, šviesk, rudens mėnuli"...
Susikibę už parankių, jos ėjo nesidairydamos ir tyliai, švelniai dainavo. Jos jautė, kaip įkaitęs šaligatvis vis labiau vėsta po kojomis.
— Pasiklausykite! — Lavinija stabtelėjo.
Merginos sukluso. Čirškė vasaros nakties svirpliai, ir tolumoj skambėjo teismo laikrodžio dūžiai: mušė be penkiolikos dvyliktą.
— Klausykitės!
Lavinija sukluso. Tamsoje sugirgždėjo sūpuoklės — misteris Terlas išėjo į verandą ir, niekam nieko nesakydamas, vienas atsisėdo į sūpuokles surūkyti paskutinio cigaro. Jos matė, kaip lėtai pirmyn ir atgal švysčioja raudona cigaro ugnelė.
Šviesos vis geso, geso, geso. Užgeso mažuose nameliuose ir dideliuose namuose, geltonos šviesos ir žalios, žibintai ir žibalinės lempos, žvakės ir verandų lemputės, visi užsirakino, variniais ir plieniniais užraktais, užšovė geležines velkes, visi apsidangstė, galvojo Lavinija, apsiklostę, sulindo į savo kiautus. Ji įsivaizdavo žmones, gulinčius mėnulio apšviestose lovose. Šią vasaros naktį jie ramiai sau alsuoja miegamuosiuose, nieko nebijo su savo artimaisiais. O mes čia kauksim naktį įkaitusiu šaligatviu. Iš viršaus šviečia vieniši gatvių žibintai, nuo kurių šešėliai banguoja tarsi girti.
— Štai ir tavo namai, Fransina. Labanakt!
— Lavinija, Helena, nakvokite pas mane. Jau taip vėlu, beveik vidurnaktis. Aš jus paguldysiu svetainėje. Pataisysiu karšto šokolado, pamatysit, kaip bus smagu! — Fransina jas abi apkabino.
— Ne, ačiū, — atsakė Lavinija. Fransina pravirko.
- Oi, tik nepradėk iš naujo, Fransina! — pasakė Lavinija.
— Nenoriu, kad mirtum, — kūkčiojo Fransina, ir ašaros kaip žirniai ėmė riedėti jos skruostais. — Tu tokia gera, tokia daili, aš noriu, kad tu gyventum. Labai prašau, pasilik!
— Nemaniau, kad tave taip paveiks, Fransina. Kai tik pareisiu namo, aš tau paskambinsiu.
— Tikrai?
— Žinoma, ir pasakysiu, kad esu gyva ir sveika. O rytoj mes eisim į Elektrik Parką priešpiečių. Aš pati pridarysiu sumuštinių su kumpiu. Pamatysi, man nieko neatsitiks.
— Tai tu man paskambinsi?
— Aš gi pažadėjau.
— Labanakt, labanakt!
Fransina šovė laiptais į viršų, šmurkštelėjo pro duris, kurias tuoj pat užtrenkė ir užstūmė skląstį.
— O dabar aš tave, Helena, palydėsiu namo, — pasakė Lavinija.
Teismo laikrodis mušė valandas. Dužiai sklido po miestą, tuščią, kaip niekada. Ir tilo virš tuščių gatvių, tuščių sklypų, tuščių vejų.
— Devyni, dešimt, vienuolika, dvylika, — skaičiavo Lavinija, eidama už parankės su Helena.
— Kaip keista, ar ne? — paklausė Helena.
— Kas?
— Kad mudvi einam gatve, po medžiais, o visi žmonės ramiai miega lovose, saugūs, užsisklendę duris. Eik skersai išilgai tūkstančius mylių ir nieko nesutiksi dabar klajojant, galiu lažintis!
Jau girdėjosi prislopinti juodos, garuojančios daubos garsai.
Po akimirkos jos stovėjo prie Helenos namų ir ilgai žiūrėjo viena į kitą. Tarp jų praplaukė šviežio, gaivaus oro gūsis. Mėnulis pamažu lindo už debesų.
— Turbūt, veltui tavęs, Lavinija, prašyčiau pasilikti?
— Aš eisiu namo.
— Kartais...
— Kas kartais?
— Kartais man atrodo, kad žmonės ieško mirties. Tu labai keistai elgiesi visą šį vakarą.
— Aš tik nebijau, — atsakė Lavinija. — Ir, matyt, esu smalsi. Be to, stengiuosi nepamesti galvos. Blaiviai galvojant, Naktinio dabar negali būti mūsų apylinkėje. Čia toks sąmyšis, visa policija sukelta ant kojų.
— Tavo policija, užsiklojusi galvas, seniai jau pučia į akį.
— Na, tarkim, man smagu truputį padirginti nervus, kai negresia tikras pavojus. Jeigu man iš tiesų galėtų kas blogo atsitikti, aš likčiau pas tave, gali neabejoti.
— O gal kokia tavo dalis ir nenori gyventi?
— Tu fantazuoji kaip ir Fransina. Tikrai!
— Bet kaip man jaustis? Aš gersiu karštą kakavą tuo metu, kai tu būsi juodos daubos dugne ar ant tilto.
— Išgerk puodelį į mano sveikatą. Labanakt!
Lavinija Nebs žengė miegančia gatve į vėlyvos vasaros nakties tylą. Į ją spoksojo tamsūs namų langai, kažkur toli lojo šuo. Už penkių minučių, galvojo ji, aš jau būsiu namie ir
nieko nebijosiu. Už penkių minučių aš jau skambinsiu tai kvailutei Fransinai. Aš...
Ji išgirdo vyrišką balsą.
Vyrišką balsą, kažkur toli, tarp medžių, dainuojantį:
Aš ilgiuos nakties birželio, mėnesienos ir tavęs...
Lavinija pagreitino žingsnį.
Vyras dainavo:
Tave apkabinsiu, sava pavadinsiu...
Jis lėtai ir nerūpestingai žingsniavo gatve, nušviesta blausios mėnesienos.
Jeigu kas, bėgsiu prie bet kurių durų ir belsiuos, galvojo Lavinija.
— Aš ilgiuos nakties birželio, — dainavo vyriškis, mosuodamas ilga lazda. — Mėnesienos ir tavęs... Ėė, o kas gi čia! Na ir išsirinkote laiką pasivaikščioti, mis Nebs!
— Seržantas Kenedis! Be abejo, tai buvo jis.
— Aš jus palydėsiu namo!
— Ačiū, aš pati pareisiu.
— Bet jūs gyvenate už daubos!
Taip, ji galvojo, bet aš neisiu su jokiu vyru, net ir policininku, per daubą. Ką gali žinoti, kuris iš jų Naktinis?
— Nieko, aš kaip mat ją pereisiu.
— Tada aš pastovėsiu čia, — tęsė jis. — Jeigu jums prireiks pagalbos, šūktelėkite. Balsas dauboje gerai aidi, aš išgirsiu ir atbėgsiu.
— Ačiū.
Lavinija nuėjo, o jis liko vienas po žibintu ir vėl ėmė niūniuoti.
Na va, pagalvojo ji.
Dauba.
Ji stovėjo laiptų viršuje: šimtas trylika laiptelių stačia pakriauše žemyn, paskiau septyniasdešimt jardų ilgio tiltelis ir tada aukštyn į Parko gatvę. Ir visame tame kelyje — tik vienas žibintas! Už trijų minučių aš jau rakinsiu savo namų duris, galvojo ji. Nieko man negali atsitikti per šimtą aštuoniasdešimt sekundžių.
Lavinija ėmė leistis ilgais pažaliavusiais laiptais į juodą daubą.
— Vienas, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni, aštuoni, devyni, dešimt, — pašnibždomis skaičiavo ji laiptukus.
Jai atrodė, kad ji bėga, nors anaiptol nebėgo.
— Penkiolika, šešiolika, septyniolika, aštuoniolika, devyniolika, dvidešimt, — jai jau užėmė kvapą.
— Penktadalis kelio nueita! — paskelbė ji sau.
Dauba buvo gili ir juoda, juoda, juoda! Už nugaros dingo visas pasaulis, pasaulis užsirakinusių, ramiai lovose miegančių žmonių, dingo miestas, vaistinė, kinas, šviesos — viskas dingo. Liko tik ją supanti dauba, juoda ir didžiulė.
— Juk viskas gerai? Aplink nieko nėra. Dvidešimt keturi, dvidešimt penki. Pameni tą šiurpią pasaką apie vaiduoklį, kurią vaikystėje viena kitai pasakojome?
Ji pasiklausė savo kulniukų kaukšėjimo.
— Apie juodą žmogų, ateinantį į namus, kai tu jau lovoj. O dabar jis jau užlipo ant pirmojo laiptelio. Jau ant antrojo. Ant trečiojo, ketvirtojo, penktojo! Kaip mes spiegdavome ir 'juokdavomės, klausydamos tos pasakos! Ta siaubinga juoda
žmogysta jau ant dvidešimt penkto laiptelio, atidaro tavo kambario duris, jau stovi prie tavo lovos. „Tu jau mano!"
Lavinija sukliko. Niekuomet nebuvo girdėjusi tokio klyksmo. Niekuomet pati taip neklykė. Ji sustojo ir apmirusi įsitvėrė medinio turėklo. Sakytum plyšo krūtinėje širdis. Jos baisūs dūžiai užpildė visatą.
— Ten, ten! — šaukė pati sau. — Laiptų apačioje! T